Рефераты    Главная    Финансовое право    Финансовый менеджмент       финансовая математика    Финансы деньги кредит    Французский    Компьютерные сети    Конституционное право       зарубежныйх стран    Конституционное право       России    Краткое содержание       произведений    Программирование       компьютеры и кибернетика    Производство и технологии    Психология    Разное    Религия и мифология    Трудовое право    Туризм    Уголовное право и процесс    Управление	Mikroekonomika Mikroekonomika Ekonomikos teorija ir tikslai   1.        Ekonomika ir ekonomikos teorija 2.        Ekonomikos teorijos pagrindinės sąvokos 3.        Mikroekonomika ir makroekonomika 4.        Ekonomikos realybė ir ekonomikos teorija. Mokslo metodai ir jų ypatybės 5.        Pozityvinė ir normatyvinė teorija 6.        Ekonomikos politika ir jos tikslai   1. Ekonomika ir ekonomikos teorija   Ekonomika - (gr. “oikos” - būstas, ūkis; “nomos” - valdymo, tvarkymo menas) Žodis “ekonomika” priklausomai nuo naudojimo turi dvi prasmes: 1.        Mokslo šakos pavadinimas; 2.        Šalies ar tam tikro kito vieneto ūkio pavadinimas. Ekonomika - tai, visų pirma, materialinės visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta visuomeninė gamyba (ūkinė veikla). Žmonių ūkinė veikla - visų ekonomikos mokslų tyrimų objektas. Ekonomikos teorija - mokslas apie tai, kaip objektyviai paskirstyti, naudoti, valdyti ribotus išteklius, siekiant maksimaliai patenkinti materialius žmonių poreikius. Pasak Polo Samuelsono, ekonomikos teorija - mokslas apie tai, kaip žmonės ar visuomenė pasirenka vieną iš galimų ribotų gamybinių išteklių vartojimo variantų, siekdami gaminti įvairius einamajam ar būsimajam vartojimui reikalingus produktus ir paskirstyti juos tarp visuomenės narių ir jų grupių. Kitaip pasakius, ekonomikos teorija sprendžia, kaip efektyviausiai patenkinti poreikius, mažiausiai sunaudojant išteklių. Ekonomikos teorija ekonomikoje nagrinėjama kaip sistema, turinti savo elementus ir ryšius tarp jų. Ekonomikos elementas - tam tikras ekonomikos subjektas, priimantis ekonominius sprendimus ir turtas, kurį jis panaudoja gaminant prekes, teikiant paslaugas. Ekonomikos subjektai savo veikloje remiasi ekonominiu skaičiavimu ir jo pagrindu sugeba priiminėti racionalius sprendimus.Ekonomikos subjektas - tai santykinai atsiribotas vienetas, nes su turtu, kurį turi ir valdo, jis susietas nuosavybe. Nuosavybės teisė į am tikrą objektą reiškia, kad savininkas su tuo objektu gali atlikti tuos veiksmus, kuriuos leidžia visuomenės įstatymai. Kartu apribojamos kitų individų galimybės tuo objektu pasinaudoti. Ekonomikos teoriją domina žmonių santykiai, kylantys iš gamybos veiksnių nuosavybės, nes nuosavybė - tai visada ekonominė nauda ir atsakomybė, nuo jos priklauso žmogaus padėtis visuomenėje, jo suinteresuotumas dalyvauti gamyboje ar kitoje veikloje, gaunamos naudos apimtis ir kt. Visi ekonomikos elementai - ūkiniai vienetai, susieti įvairiais ekonominiais ryšiais ir santykiais, kurie savo ruožtu susiję su ekonomikos objekto turto judėjimu.   2. Ekonomikos teorijos pagrindinės sąvokos   Ekonominė gėrybė. Skiriamos gėrybės ir ekonominės gėrybės. Ekonominė gėrybė - realiosios tikrovės objektas, tenkinantis žmonių poreikius (žaliavos, vanduo, prekės…). Gėrybės gali būti laisvosios, bet jų yra labai mažai (saulės šviesa, vėjas, lietus). Jos tiesiogiai negali būti nei ekonominės veiklos rezultatu, nei objektu. Ekonominės gėrybės ir domina ekonomikos mokslą Ekonominėms gėrybėms būdingi specifiniai bruožai: 1.       Ribotumas: jų turimas kiekis negali patenkinti visų poreikių. Jeigu būtų jų perteklius, lyginant su poreikiais, tai jos nebūtų nei vertingos, nei naudingos. 2.        Vertingumas; 3.        Naudingumas; 4.        Jos būtinai turi būti nuosavybės objektas; 5.        Jos visada yra sąmoningos veiklos rezultatas, jų gamyba reikalauja kaštų (išlaidų); 6.        Ekonominės gėrybės rinkoje turi tam tikrą kainą, nes turi paklausą.   Ištekliai - visa tai, kas naudojama prekių ir paslaugų gamyboje (darbas, žemė, įrengimai ir kt.). Ekonominiai ištekliai - riboti ištekliai. Beveik visi ištekliai yra riboti. Jie dar vadinami gamybos veiksniais. Skiriamos keturios gamybos veiksnių grupės: 1.        Darbas; 2.        Žemė; 3.        Kapitalas; 4.        Verslumas. Darbas - bet kokia fizinė ar protinė(profesinė ?) žmonių veikla, sukurianti visuomenei naudingą gėrybę. Tai ribotas išteklius, nes ribotas darbingo amžiaus gyventojų skaičius, kiekvienas žmogus gali dirbti tik tam tikrą valandų skaičių per parą. Ribotumą sąlygoja ir tokie veiksniai, kaip žmonių kvalifikacija, profesionalumas, išsilavinimas ir kt. Žemė - natūralus gamybos veiksnys, kuris yra gamtos duotas ir pats savaime nėra žmonių veiklos rezultatas. Tačiau naudojant žemę gamybos procese, žmogus suteikia jai papildomas savybes. Ekonomistai supranta žemę ne kaip sklypą ar dirvožemį, bet plačiau: žemė kaip gamybos veiksnys - visi gamtos teikiami ištekliai. Tai ribotas gamybos veiksnys. Kapitalas: 1.        Realus kapitalas; 2.        Finansinis kapitalas. Kapitalas kaip gamybos veiksnys yra realusis kapitalas - tai įrengimai, pastatai, gamyklos ir kitos anksčiau pagamintos prekės, naudojamos kitų prekių gamyboje. Tuo kapitalas (dar vadinamas investicinėmis prekėmis) skiriasi nuo vartojimo prekių, kurios tiesioginiai tenkina vartotojų poreikius (pvz., batai). Finansinis kapitalas - tai fondai realiojo kapitalo įsigijimui, pvz.: finansinei apyvartai (akcijos, obligacijos). Realiojo kapitalo gamybos ir kaupimo procesas vadinamas investicijomis. Žmogiškasis kapitalas - mokymusi, darbu ir praktiniu patyrimu sukauptos žinios bei meistriškumas, kurie didina žmonių veiklinį produktyvumą. Verslumas - specifinis ekonominių subjektų funkcionavimas, kurio tikslas - gauti kuo didesnius veiklos rezultatus gamybos veiksnių savininkui ir kuris būtinai grindžiamas ekonominiu skaičiavimu. Verslininko funkcijos: 1.       Jis organizuoja gamybą, sujungia gamybos veiksnius tam, kad pagamintų ir sukurtų tam tikras prekes ir paslaugas; 2.       Priiminėja pagrindinius sprendimus, kurie nulemia įmonės veiklos kryptis (kokias prekes ir kaip gaminti); 3.       Stengiasi sukurti ir išleisti į rinka naujus produktus, technologijas ar net biznio organizavimo formas; 4.       Tai rizikuojantis žmogus, nes rinka ir konkurencija negarantuoja jam pelno. Jis gali prarasti ne tik savo, savo kompanionų ar akcininkų lėšas, bet ir laiką, reputaciją ir t.t. Verslumas - naujų verslo galimybių paieškos procesas, naujų technologijų bei naujų kapitalo įdėjimo sferų naudojimas, sferų stereotipų ir ribų įveikimas. Firma - būdingas šiuolaikinės ekonomikos elementas. Tai verslo organizacija, gaminanti prekes, suteikianti paslaugas. Jai gali priklausyti viena ar daugiau įmonių. Rodikliai, padedantys apskaičiuoti padėtį rinkoje: bendras nacionalinis produktas (BNP) - tai visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) kainų suma. Baigtinė prekė ar paslauga yra skirta galutiniam vartojimui, t.y. nenaudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms bei paslaugoms gaminti. Norint palyginti BNP dinamiką per tam tikrą laikotarpį, naudojama realaus BNP sąvoka. Realus BNP - tai BNP apskaičiuotas bazinių metų kainomis (įvertintas stabiliomis kainomis). BNP apskaičiuotas einamųjų metų kainomis - nominalus BNP. BNP palyginimas:
	1990 m.	1996 m.
Kiekis	100	50
Kaina	10	100
BNP (nominalus)	1000	5000
BNP (realus)	1000	500

Tam, kad įvertinti infliacijos įtaką BNP augimui, vartojamas BNP defliatorius:

BNP(def) = BNP (nat.)/ BNP (real.) * 100 %

Padėtis, kai BNP mažėja, vadinama recesija. Jei BNP mažėja ilgą laiką, tai ekonomikos padėtis yra vadinama depresija. Realaus BNP padidėjimas per tam tikrą laiką yra vadinamas ekonominiu augimu.

Infliacija ir nedarbas.

Infliacija - tai vidutinio arba bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio sumažėja piniginio vieneto perkamoji galia. Infliacija paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus.

Nedarbas - tai situacija, kai darbingi žmonės nori dirbti, tačiau negauna darbo. Bedarbiai - žmonės, neturintys darbo, bet aktyviai jo ieškantys, besiregistruojantys įdarbinimo įstaigose kaip galintys ir norintys dirbti.

Nedarbo lygis - tai nedirbančių darbingų žmonių santykio su visais darbingais gyventojais procentinė išraiška.

3. Mikroekonomika ir makroekonomika.

Ekonomikos teorija dalinama į dvi dalis - mikro ir makro. Mikroekonomika nagrinėja namų ūkio, firmų, vyriausybės įstaigų, ūkio šakų bei kitų savarankiškai sprendimus priimančių ūkio subjektų veiklą ir elgseną rinkoje, atskirų rinkų funkcionavimą, išteklių ir pajamų paskirstymo problemas.  Pagrindinis mikroekonomikos tikslas - pasinaudojant individualiu ekonominio subjekto elgsenos teorija, nustatyti, kokios bus šios elgsenos pasekmės bei rezultatai įvairiose rinkose. Mikroekonomikos teorijos objektai:

1.        Namų ūkis - tai žmonių, kurie bendrai naudoja turimas pajamas, turi bendrą nuosavybę ir kartu priiminėja ekonominius sprendimus grupė; namų ūkiai teikia gamybos veiksnius verslo organizacijoms, gauna pajamas, kurias išleidžia prekėms ir paslaugoms pirkti.

2.        Firmos perka gamybos veiksnius ir panaudoja juos prekių ir paslaugų gamyboje;

3.        Nagrinėja vyriausybės objektų veiklą: Seimas ir kt., kas reglamentuoja ekonominę veiklą, teismai.

4.        Rinkos mechanizmas - ūkio subjekto veiklos koordinatorius.

Rinka - ekonominė sistema, užtikrinanti prekių bei paslaugų pirkimą bei pardavimą, tai sudėtingas mechanizmas, koordinuojantis ekonominių subjektų veiklą.

Makroekonomika nagrinėja ekonominę sistemą kaip visumą (“the big picture”). Objektai:

1.        Ekonominis augimas;

2.        Nedarbas;

3.        Infliacija…

Makroekonomikos turinys - suprasti ir paaiškinti ekonomikos kaip vieningos sistemos, kuriai būdingi specifiniai dėsniai ir dėsningumai, funkcionavimą. Makroekonomika nagrinėja gamybos apimčių kitimą ir kt. Tačiau abi ekonomikos teorijos naudoja tas pačias sąvokas ir kai kurias temas nagrinėja ir ten, ir ten.

4. Ekonomikos realybė ir ekonomikos teorija. Mokslo metodai ir ypatybės

Realybė labai sudėtinga, todėl turi būti daromos analizės.

Ekonomistams ir kitų socialinių mokslų specialistams, palyginus juos su gamtos mokslų specialistais, yra sunkiau atlikti teorijų formulavimą, patikrinimą, ekonominių reiškinių prognozavimą. Problema - labai sunku (dabar - praktiškai neįmanoma) atlikti ekonominius eksperimentus. B to, socialiniai mokslai yra susiję su žmonių elgsena, kuri nuolat keičiasi. Iš kitos pusės, ekonomikos teorija daugiau naudoja skaičių, diagramų nei kiti socialiniai mokslai, nes tai materialinio gyvenimo sfera.

Bet kuri teorija siekia logiškai numatyti tam tikro realaus reiškinio ateitį. Ekonomistų pagrindinis tikslas - suprasti, kaip funkcionuoja ekonomika, o tai ypač vertinga todėl, kad mechanizmo supratimas padeda atsakyti į klausimą: kas bus, jeigu…?

Ekonomistai, remdamiesi realaus gyvenimo stebėjimais, stengiasi suformuluoti ekonominius principus, kurie naudojami konstruojant ekonominę politiką. Ekonomistai plačiai naudoja modelius, nes išsamių tyrimų atlikti neįmanoma.

Modelis, kaip ir teorija - supaprastintas tikrovės atvaizdas. Modeliai gali būti išreikšti žodžiais, grafikais arba formulėmis.

Dirbdami su modeliais, ekonomistai stengiasi atskleisti ir išskirti bendrus principus ir dėsningumus, kuriuos galima panaudoti analizuojant sudėtingesnes realias situacijas. Supaprastinimai reikalingi tam, kad atsikratyti įvairių nereikšmingų veiksnių, tačiau labai svarbu neįtraukti į modelį tik tuos veiksnius, kurie išties neturi įtakos sprendžiamai problemai.

Dirbdami su modeliais, ekonomistai paprastai naudoja realius duomenis. Tai būtina tam, kad įvertinti, kurie modeliai yra labiausiai naudingi, ir suprasti, ar modelių rezultatai neprieštarauja faktams.

Pagrindiniai moksliniai metodai:

1.        Mokslinės abstrakcijos metodas. Abstrahavimas suprantamas kaip tiriamojo objekto mažiau reikšmingų laikinų atsitiktinių bruožų ryšių bei veiksnių ignoravimas tam, kad išskirti ir susikoncentruoti į svarbiausius tipiškus ir pastovius objekto bruožus bei veiksnius. Abstrakcijos lygis gali būti skirtingas (priklauso nuo tikslo).

2.        Funkcionalinės analizės. (Kintami dydžiai, priklausantys nuo kitų kintamų dydžių). Ekonomikoje visi dėsniai, veiksmai  yra  susiję.  Taip pat daug susijusių  reiškinių,  kuriuos lemia dėsningumai.   Kaip pavyzdys

Kad išskirti priklausomybę, naudojama sąlyga “ceteris paribus” - esant visiems kitiems veiksniams nekintamiems.

3.        Indukcija ir dedukcija. Indukcija - tai metodas, kai einama nuo atskirybės prie bendrybės, nuo faktų prie teorijos. Faktai surenkami, o vėliau sistematizuojami ir analizuojami. Dedukcija - kai tyrinėtojas pradeda nuo teorijos sudarymo, kurią jis tikrina, atsižvelgdamas į faktus.

4.        Matematiniai metodai naudojami kiekybinių parametrų analizėje. Matematiniai metodai padeda formalizuoti tam tikrus ekonominius dėsningumus, ekonomikos subjektų elgseną, įvertinti realią padėtį ekonomikoje. Labai svarbu yra tai, kad matematinių metodų pagalba daromos ekonominės prognozės.

5.        Sisteminės analizės metodas nagrinėja ekonomiką kaip sistemą.

6.        Ekonominiai eksperimentai - labai sunku juos naudoti ir ne visada jų pagalba yra tiksliai prognozuojami rezultatai.Svarbiausia, kad ekonominiai eksperimentai neturi keisti jau susiklosčiusių ekonominių ryšių ir mechanizmų ar bandyti apriboti stichiškai vykstančius rinkos procesus. Pagrindinis vaidmuo tenka netiesioginiams eksperimentams. Jie vykdomi ne su realiais tyrimo objektais, o su modeliais.

7.        Grafikų metodas. Ekonomistai grafikus naudoja ir teorijų sukūrimui, ir paaiškinimui.

5. Pozityvinė ir normatyvinė ekonomikos politika bei jos tikslai

Ekonomikos teorija skirstoma į:

1.        Pozityvinę;

2.        Normatyvinę.

Pozityvinė teorija nagrinėja, aprašinėja faktinę padėtį ekonomikoje, rodo, kaip ekonomika veikia. Daugumos pozityvinės teorijos teiginių nereikia ginti - jie akivaizdūs.

Ekonomistai pradeda nuo faktų: aprašomoji arba empirinė ekonominė teorija, kai surinkinėja faktus, susijusius su tam tikra ekonomine problema, palygina hipotezę ir faktus, kad patvirtintų teoriją. Antrame lygyje ekonomikos teorija išaiškina ekonominės elgsenos bendrus principus bei dėsningumus. Trečiame - ekonominė politika kontroliuoja bei įtakoja ekonominę elgseną bei jos pasekmes.

Galutinis ekonomikos teorijos tikslas - sukurti tokią ekonominę politiką, kuri likviduotų arba sumažintų visuomenėje egzistuojančias problemas bei padidintų visuomeninę naudą. Išskirkime keletą pagrindinių ekonomikos ir ekonomikos  politikos tikslų:

1.        Ekonominis augimas - užtikrinti gyvenimo lygį dabartyje ir ateityje;

2.        Visiškas užimtumas;

3.        Ekonominis efektyvumas - siekti maksimalios naudos prie minimalių išteklių;

4.        Stabilus kainų lygis;

5.        Teisingas pajamų paskirstymas;

6.        Ekonominė laisvė;

7.        Ekonominis saugumas;

8.        Tarptautinės prekybos ir mokėjimų balansai.

Kad paruošti programą, reikia:

·         Aiškiai apibūdinti tikslą;

·         Tiksliai nustatyti kiekvienos alternatyvios programos pasekmes;

·         Reikia išskirti šalį su panašia ekonomika.

Išteklių ribotumas, pasirinkimas ir ekonominės problemos

1.        Pasirinkimo problema ir gamybos galimybių kreivė

2.        Gamybos galimybių kreivė ir alternatyviniai kaštai

3.        Gamybos galimybių kreivė ir efektyvumas

4.        Gamybos galimybių kreivė ir ekonominis augimas

1. Pasirinkimo problema ir gamybos galimybių kreivė

Kiekviena visuomenė sprendžia tris problemas: ką, kaip ir kam gaminti. T.y. kokias gėrybes ir kiek reikia pagaminti, kad būtų labiausiai patenkinti visuomenės poreikiai. Kiek išteklių ir kokiomis proporcijomis naudoti, kad pagaminti maksimalų produkcijos kiekį. Kaip paskirstyti pagamintus produktus visuomenės nariams, kad pasiekti šio paskirstymo efektyvumą ir teisingumą. Galutinis pasirinkimo tikslas  - maksimalus visuomenės poreikių patenkinimas.

Gamyba - tai prekių ir paslaugų kūrimas žmonių poreikiams patenkinti, naudojant ribotus ekonominius išteklius. Esminis gamybos bruožas - jos technologija, t.y. būdai arba metodai, kuriais sukuriamos konkrečios prekės ir paslaugos.

Tam, kad pavaizduoti retumo ir nepakankamumo problemą ir būtinybę rinktis, naudojamas gamybos galimybių ribos modelis.

Gamybos galimybių riba rodo, kokią maksimalią gamybos apimtį galima pagaminti iš turimų ribotų išteklių ir su esama technologija.

Modelio prielaidos:

1.        Ekonomikoje gaminamos tik dvi prekės (A ir B). Mes turime pasirinkti, kiek prekės A ir kiek prekės B gaminti;

2.        Gaminant prekes A ir B naudojamų išteklių apimtys ir kokybė išlieka pastovūs;

3.        Gamybos technologija nekinta;

4.        Ekonomika funkcionuoja visiško užimtumo sąlygomis, t.y. sunaudojami visi ištekliai ir gaminama maksimali gamybos apimtis.

Gamybos alternatyvos

A

vnt.

B

vnt.

1

   10

0

2

9

1

3

7

2

4

4

3

5

0

4