Mikroekonomika

Jei paklausa neelastinga, tai pardavėjas, mažindamas kainas, mažina ir savo bendrąsias pajamas.

Bendrųjų pajamų ir kainos elastingumo priklausomybę rodo grafikas:

Mažėjant kainai, pardavėjų bendrosios pajamos auga, kai paklausa yra elastinga. Kai kaina yra 3 Lt, E = 1 (bendrosios pajamos nekinta). Tolesnis kainos sumažėjimas mažina bendrąsias pajamas, nes, esant žemesnėms kainoms, paklausa yra neelastinga.

Kreivės nuolydis gali būti paskaičiuojamas naudojant elastingumą:

E = P/Q;

DQ/DP = 1/s*P/Q;

s= Dp / Dq

4. Paklausos elastingumą lemiantys veiksniai

Veiksniai:

1.        Substitucija - produktų, turinčių gerus substitutus, paklausa yra labiau elastinga nei tų, kurie artimų substitutų neturi. Ir atvirkščiai.

2.        Prekės tipas - būtiniausių prekių (maisto, rūbų ir t.t.) paklausa yra neelastinga. Prabangos prekių paklausa yra labai elastinga.

3.        Paklausos elastingumas priklauso nuo vartotojo biudžeto dalies, skiriamos prekei pirkti (jei degtukai pabrangsta nuo 10 centų iki 20 centų - paklausa neelastinga, nes išleidžiama labai maža dalis biudžeto, atvirkščiai būtų su baldų komplekto pabrangimu).

4.        Laikas didina paklausos elastingumą (ilgo laikotarpio sąlygomis elastingumas didesnis nei trumpo).

5. Pasiūlos elastingumas ir jo veiksniai

1.       

Siūlomo parduoti prekių kiekio procentinis pokytis yra lygus kainų procentiniam pokyčiui.

2.       

Siūlomo parduoti prekių kiekio procentinis pokytis yra didesnis už kainų procentinį pokytį.

3.        Neelastinga pasiūla: 0 < E < 1 (Jei pasiūlos kreivė kerta Q ašį).

Kylant kainoms, didėja ir siūlomų parduoti prekių kiekis. Vadinasi, bendrosios pajamos didėja nepriklausomai nuo pasiūlos kreivės elastingumo.

Pasiūlos elastingumo veiksniai:

1.        Laikas didina ir pasiūlos elastingumą;

2.        Substitucija gaminant prekes (kai tuos pačius išteklius galima panaudoti gaminant skirtingas prekes, t.y. išteklius, naudojamus vienos prekės gamyboje lengva perorientuoti kitos prekės gamybai, tai gaminamos produkcijos kiekis smarkiai reaguos į kainos pokytį, o pasiūlos elastingumas bus didelis.Ir atvirkščiai.)

3.        Prekių saugojimo galimybės ir kaštai: greitai gendančių maisto prekių pasiūlos elastingumas yra labai mažas (Jei mažėja prekių kainos, pardavėjas negali jų atidėti kitam laikui.)

6. Paklausos elastingumas pajamoms. Kryžminis elastingumas

Prekių paklausos apimtis kinta ne tik pasikeitus prekių kainoms, bet ir kintant vartotojų pajamoms. Pirkėjai taip pat skirtingai reaguoja į pajamų pokyčius.

Blogesnės kokybės prekių paklausos elastingumas pajamoms. Elastingumas pajamoms neigiamas (minuso ženklas neeliminuojamas):

Jei prekės x ir y yra substitutai, tai padidėjus vienos (pvz., x) prekės kainai galima tikėtis, kad kils substituto (pvz., y) paklausa. Šių prekių kryžminis paklausos elastingumas yra teigiamas (pvz., sviesto kainos augimas 10% sukelia margarino paklausos apimties padidėjimą 5%, tokiu atveju Exy= 5 / 10 = 0.5 ).

Jei prekės yra komplementarios, tai jų Exy yra neigiamas (būtinai rašomas minuso ženklas).

Jei prekės yra nepriklausomos, tai E xy = 0 (paprastai). Vienos prekės kainos  pokytis nesukelia kitos prekės paklausos apimties pasikeitimo.

7. Elastingumo teorijos praktinis naudojimas

1.        Paklausos elastingumas ir bendrosios pajamos (pirmiausia);

2.       

Pradinė kaina 10 Lt, Q=200. Tarkime, vyriausybė uždeda akcizą 50% nuo Lt. Pasiūlos kreivė turi pasislinkti į kairę, nes padidėjo kaštai. Pasislenka per 5 Lt. (Kaina turėtų būti 15 Lt). Tačiau kaina nusistovi tik 12.5 Lt už vieną butelį. Esant tokiai kainai, pardavėjas turi sumažinti apimtį, todėl pusę kainos padidėjimo  (2.5 Lt) moka gamintojas, o kitą pusę – pirkėjas. (E»1).

IŠVADOS:

·         kuo prekių paklausos elastingumas mažesnis, tuo didesnė mokesčių  našta tenka vartotojui, t.y. tuo didesnę mokesčių dalį apmoka vartotojai;

·         kuo paklausos elastingumas didesnis, tuo didesnę mokesčių dalį apmoka gamintojas;

·        

3.        Elastingumas ir vyriausybės pajamos. Nustatydama mokestį, vyriausybė turi atsižvelgti į pasiūlos ir paklausos elastingumą. Pvz., T1 = 2Lt, Q = 1000 vnt., T2= 3Lt. Pirmu atveju vyriausybės pajamos 2000Lt. Jeigu paklausa elastinga (Q2 =500 vnt.), vyriausybės pajamos bus 1500 Lt. Jei paklausa neelastinga (Q2 = 800 vnt.), tada vyriausybės pajamos – 2400 Lt;

4.       

Kainų maksimumo nustatymo pliusai:

·         leidžia aprūpinti tam tikru laikotarpiu dalį lėšų neturinčių pirkėjų.

Kainų  maksimumo nustatymo minusai:

·         tai pažeidžia rinkos mechanizmą, kuris esant konkurencijai tarp vartotojų ir tuo pačiu aukštesnei kainai skatintų didinti gamybą ir prekės pasiūlą. Tai mažintų deficitą bei kainas. Ir galų gale deficitas išnyktų esant tam tikrai pusiausvyros kainai ir pusiausvyros apimčiai;

·         esant deficitui iškyla produkcijos paskirstymo problema. Paprastai šį klausimą sprendžia vyriausybė nustatydama privilegijas ir pan. (pvz., talonai);

·         toks deficitas skatina juodosios rinkos atsiradimą.

Pasiūlos apimtis yra didesnė nei paklausos. Atsiranda perteklius (nedarbas). Nedarbo lygis priklauso nuo pasiūlos ir paklausos elastingumo. Jei pasiūla ir paklausa labiau elastinga – nedarbas didesnis, jei neelastinga – mažesnis.

8. Geometriniai elastingumo skaičiavimo metodai

1.        Turime surasti susikirtimo taškus B ir C. Elastingumas taške A (AB – atstumas):

2.        Turime žinoti P ir Pmax:

3.       

Vartotojo elgsena

1.        Poreikiai ir naudingumas

2.        Bendrasis ir ribinis naudingumas

3.        Vartotojo pusiausvyra

4.        Ribinis naudingumas ir paklausos dėsnis

5.        Kardinalus ir ordinarus naudingumas

6.        Vartotojo prioritetai (preferencijos) ir indiferentiškumo kreivės

7.        Biudžetinis apribojimas ir biudžetinė tiesė

8.        Vartotojo pusiausvyros analizė ir vaizdavimas indiferentiškumo kreivių metodu

1. Poreikiai ir naudingumas

Svarbiausias rinkos subjektas yra vartotojas. Vartotojo elgseną rinkoje aiškina ribinio naudingumo ir indiferentiškumo teorijos.

Ribinio naudingumo teorija labiausiai išvystyta austrų mokyklos ir matematinės mokyklos atstovų darbuose: Karlo Menger (1870-1921), Friedrich Wieser, Bohm-Bahwerk, William Jevons (1835-1882), Leon Walras.

Ribinio naudingumo teorijos atstovai panaudojo vokiečių ekonomisto Herman Gossen (1810-4858) dėsnius:

·         vartojimo procese kiekvieno naujo gėrybių vieneto subjektyvinė vertė mažėja;

·         individas, vartodamas įvairias gėrybes, stengiasi taip jas suderinti, kad kiekvienos vartojamos gėrybės ribinis naudingumas būtų lygus.

 Žmogaus elgseną ekonomikoje nulemia jo poreikiai ir jų patenkinimo prioritetai (preferencijos). Prekės ar paslaugos vartojimo teikiamas pasitenkinimas vadinamas naudingumu. Naudingumo teorija remiasi tam tikromis prielaidomis:

·         vartotojas turi ribotą pinigų kiekį;

·         vartotojas laisvai pasirenka pinigų išleidimo būdą, t.y. kokioms prekėms išleisti pinigus, kad gauti maksimalų naudingumą. Didesnis ar mažesnis naudingumo lygis nėra būdingas pačiai prekei: vienam žmogui naudinga prekė gali būti visai nenaudinga kitam. Naudingumas turi subjektyvų pobūdį.

2. Bendrasis ir ribinis naudingumas

Tam tikros prekės teikiamas naudingumas priklauso nuo suvartoto prekės kiekio. Todėl skiriamas bendrasis ir ribinis naudingumas.

Bendrasis naudingumas – tai tam tikro suvartoto prekių kiekio teikiamas pasitenkinimas vartotojui.

Ribinis (papildomas) naudingumas – tai pasitenkinimo padidėjimas, kurį gauna vartotojas suvartodamas vieną papildomą tos prekės ar paslaugos vienetą.

Didinant vienos prekės vartojimą tam tikru laikotarpiu bendras vartotojo gaunamas naudingumas didėja, tačiau ribinis naudingumas mažėja. Taip yra todėl, kad kiekvieno papildomo vieneto teikiamas naudingumas yra vis mažesnis (kuo daugiau žmogus turi, tuo mažiau jis vertina papildomą prekės vienetą). Šią priklausomybę išreiškia mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis:

Prekės ar paslaugos ribinis naudingumas mažėja, kai didėja tos prekės ar paslaugos vienetų suvartojimas.

Pvz.: