Рефераты    Главная    Финансовое право    Финансовый менеджмент       финансовая математика    Финансы деньги кредит    Французский    Компьютерные сети    Конституционное право       зарубежныйх стран    Конституционное право       России    Краткое содержание       произведений    Программирование       компьютеры и кибернетика    Производство и технологии    Психология    Разное    Религия и мифология    Трудовое право    Туризм    Уголовное право и процесс    Управление       Mikroekonomika 18 9+   4 6 6 16 8+   5 5 5 12 6   6 4 4 6 3 TU=96 ® max 7 3 3 4 2 Vartotojas pirks B, vėliau A ir B, toliau B(9), ir A bei B (8).   4. Ribinis naudingumas ir paklausos dėsnis Kiekvieno papildomo prekės vieneto ribinis naudingumas mažėja, todėl pirkėjas pirks, jei tik kaina mažės. Paklausos kreivės formą galima paaiškinti substitucijos ir pajamų efektais: pirkėjas maksimizuoja naudingumą prie 8 ir 8 (m=10, PA=1Lt, PB=1Lt). Tačiau B prekė yra pigesnė. Todėl pirkėjas gali didinti B prekės vienetų skaičių iki 6 (didiname B vartojimą, nes ji pinga). A prekės perka 4 vienetus. Pusiausvyrai perka 4 vienetus A prekės ir 6 vienetus B. pajamų efektas didina  pirkėjo realiąsias pajamas. Naudingumo teorija ir vartojimo premija. Kad gauti didžiausią naudingumą, perkamų prekių kiekį verta didinti tol, kol papildomo prekės vieneto teikiamas naudingumas yra didesnis už prekės kainą rinkoje. Taške A rinkos kaina yra 3Lt (o už du prekės vienetus mes mokėtume 5Lt). Todėl sakoma, kad vartotojas laimi 2 litų kainų skirtumą arba “vartotojo premiją”. Vartotojo premija – tai skirtumas tarp maksimalios kainos, kurią vartotojas sutiktų sumokėti už tam tikros prekės vienetą, ir šios prekės rinkos kainos, kurią jis realiai moka. Vartotojo premijos dydis – tai trikampio, kurio kraštinės yra paklausos kreivė, kainos linija ir vertikali ašis, plotas (SDABC).   5. Kardinalus ir ordinarus naudingumas   Viena ekonomistų grupė teigė, kad ribinį naudingumą galima išmatuoti (kardinalistai). Tarp jų vienas žymiausių ekonomistų Alfred Marshal. Vartotojai turi lyginti ribinį naudingumą su kaina (kainos pakankamai objektyvios, o ribinis naudingumas – subjektyvus psichologinis vertinimas). Nėra tiesioginio nei bendrojo, nei ribinio naudingumo mato. Galima diskutuoti apie didesnį ar mažesnį vienos prekės ribinį naudingumą lyginant jį su kitos prekės ribiniu naudingumu, tačiau jo išmatuoti negalima. Kardinalistų bandymai išmatuoti naudingumą nepasisekė. Tų pačių poreikių tenkinimui vartotojai gali pasirinkti įvairias prekes (vartotojas turi pasirinkti prekių rinkinį). Analizuojant tokį pasirinkimą tampa neaktualia prekių teikiamo naudingumo matavimo problema. Svarbus ne absoliutus, o santykinis prekių rinkinių naudingumas.
Vart.	U1	U2
A	10	5
B	7	2
C	2	0.5

M palyginus su L ir pan. negalima  pasakyti, kuri naudingesnė, nes tai priklauso nuo vartotojo pasirinkimo. Šiuo atveju M vertinamas labiau už L ir K labiau už M. Kiekvienas vartotojas turi tam  tikrą prioritetų hierarchiją.

Ekonomistai, kurie teigia, kad naudingumo išmatuoti negalima, vadinami ordinalistais. Pagrindiniai atstovai: italas Vilfredo Pareto ir anglas Džonas Hiksas. Pareto pasiūlė vertinti prioritetus (vieną prekių rinkinį lyginti su kitu) panaudojant indiferentiškumo (abejingumo) kreives. O Dž. Hiksas pasiūlė atsisakyti termino ribinis naudingumas bei pakeisti jį nauju terminu ribinė substitucijos norma.

6. Vartotojo prioritetai ir indiferentiškumo kreivės

Indiferentiškumo teorija analizuoja tokio vartotojo elgseną, kuris renkasi ne atskirą prekę, o vartojimo prekių rinkinį.

Ekonomikoje gaminamos dvi prekės: A ir B. Iškyla klausimas, kokį prekių rinkinį pasirinks atskiras vartotojas. Į šį klausimą atsako indiferentiškumo kreivė.

Indiferentiškumo kreivė atspindi vartotojo norus ir jungia visus taškus, kuriuose vartotojo naudingumo lygis yra vienodas. Indiferentiškumo kreivių visuma sudaro indiferentiškumo kreivių žemėlapį (vartotojo indiferentiškumo žemėlapį). Rodyklė atspindi mūsų prioritetų kryptį. Indiferentiškumo kreivių forma atspindi tą faktą, kad vartotojas, siekdamas padidinti vienos prekės vartojimą, turi sumažinti kitos prekės vartojimą. Vienos prekės kiekis, kurio vartotojas atsisako norėdamas padidinti kitos prekės vartojimą vienu vienetu, vadinamas ribine substitucijos norma( MRS).

DQA – jei padidintume prekės A vartojimą, tai turėtume sumažinti DQB:

Tai reiškia, kad jeigu padidėjo vienos prekės kiekis, tai padidėjo jos ribinis naudingumas, todėl kitos prekės kiekis ir ribinis naudingumas turi tai kompensuoti.

Ribinę substitucijos normą apibūdina dvi savybės:

1.        Indiferentiškumo kreivės nuolydis yra neigiamas. Vartotojas, didindamas vienos prekės vartojimą, turi mažinti kitos prekės vartojimą. Ši savybė lemia tai, kad indiferentiškumo kreivė yra žemėjanti;

2.        Ribinė substitucijos norma mažėja: jeigu mes norime padidinti vienos prekės vartojimą, galime sau leisti atsisakyti didelio kitos prekės kiekio. Jei dar daugiau norime atsisakyti prekės kiekio, kitos prekės kiekio atsisakome mažiau.

Indiferentiškumo kreivės negali turėti susikirtimo taško.

Tarkime, kad jos (indiferentiškumo kreivės) turi bendrą tašką:

C ir F, C ir D yra vienoje tiesėje. C ir F, taip pat ir D rinkiniai yra vienodi. Taške F yra didesnis A ir B prekių kiekis, todėl vartotojas jam teikia didesnį prioritetą, tačiau F = D. Todėl taip būti negali.

Indiferentiškumo kreivės nuolydis priklauso nuo to, kokiu laipsniu rinkinį sudarančios prekės gali pakeisti viena kitą.

7. Biudžetinis apribojimas ir biudžetinė tiesė

Vartotojo norus riboja:

·         Piniginės pajamos arba lėšos, skirtos pinigų pirkimui;

·         Prekių ir paslaugų kainos: PA*QA+PB*QB <= m (m – pinigai).

Ši lygybė – biudžetinis apribojimas. Priklausomybę tarp turimų lėšų (vartotojų pajamų), prekių kiekio ir kainų rodo biudžetinė tiesė (biudžetinė linija) (m=20Lt, PA=2Lt, PB=4Lt):

Gauname, kad vartojimo pokyčio vertė turi būti lygi nuliui.

8. Vartotojo pusiausvyros analizė ir vaizdavimas indiferentiškumo kreivių metodu

Vartotojas teikia prioritetą 1-ai prieš 2-ą ir t.t. Bet mūsų galimybės yra ribotos (tai rodo biudžetinė linija). Vartotojo pusiausvyrą rodo I2 ir BL susiliejimo taškas – vartotojo pusiausvyros taškas.

Pusiausvyros taške MRS=PA/PB.

Substitucijos efektas. Mes turim pirkti daugiau prekės A vienetų, nes ji santykinai pigesnė (pajamoms nekintant). Hikso modelis teigia, kad biudžetinė linija slenka apie pradinę indiferentiškumo kreivę. Turime naują tašką. MN atspindi faktą, kad pirkėjas gali pirkti prekių rinkinį, kuris jam teikia tokį patį naudingumą (E2 toje pačioje indiferentiškumo kreivėje).

Pajamų efektas. Pajamos padidėja. Todėl vartotojas gali pirkti daugiau ir A prekės, ir B ( taškas E3). Apimtis pakinta nuo QA1®QA2.

Kai pajamų efektas neigiamas – jei prekė blogesnės kokybės, pajamų padidėjimas gali sukelti paklausos sumažėjimą.

Taip pat ir su gifeno prekėmis. (XIX a. Gifenas pastebėjo, kad didėjant kviečių, taip pat duonos kainai, duonos paklausa nesumažėjo, bet padidėjo.) Prekės, kurių paklausa padidėjus kainai, nesumažėja arba net padidėja, vadinamos gifeno prekėmis.

ji blogesnės kokybės prekė.

Pajamų vartojimo linijos:

·        

·        

·        

·         prekės substitutai. Šiuo atveju pirksime prekę A.   Engelio kreivė:

Firma ir produkcijos kaštai

1.             Verslo organizavimo formos

2.             Kaštai kaip išlaidos ir kaip prarastos galimybės. Normalus ir ekonominis pelnas

3.             Gamybos funkcija

4.             Trumpo laikotarpio kaštai ir mažėjančio rezultatyvumo dėsnis

5.             Ilgo laikotarpio kaštai:

ü            gamybos veiksnių pakeičiamumas;

ü            izokostas;

ü            Kobo – Duglaso funkcija;

ü            augantis rezultatyvumas didėjant gamybos mastams ir šio augimo veiksniai;

ü            ilgo ir trumpo laikotarpių kaštų ryšys. Masto ekonomija ir disekonomija.

(Vannacot’as. VIII ir IX skyriai)

1. Verslo organizavimo formos

Firmos susideda iš įmonių. Skiriamos trys pagrindinės ūkinės veiklos organizavimo formos:

1.        Privačios (individualios) firmos –

tai ūkinis vienetas, kurio nuosavybė priklauso vienam asmeniui. Privalumai:

·         paprasčiausia, nesudėtinga forma;

·         savininkas pats sprendžia, ką, kaip, kam, kada gaminti ir pan. (savininkas – nepriklausomas asmuo). Savininkui priklauso visos verslo pajamos;

·         savininko pajamos apmokestinamos tik vieną kartą.

Trūkumai:

·         labai ribotos galimybės plėsti firmos kapitalą (savininkai turi mokėti aukštesnes palūkanas nei korporacijos);

·         vienam asmeniui labai sunku valdyti įmonės veiklą;

·         privačios firmos savininkas visu savo turtu atsako už firmos skolas;

2.        Partnerinės firmos (ūkinės bendrijos) –

tai ūkinis vienetas, kurio nuosavybę sudaro atskirų savininkų kapitalai. Privalumai:

·         kapitalai yra jungtiniai (didesnės finansinės galimybės  palyginus su privačiomis įmonėmis);

·         partnerinė firma atleidžiama nuo dvigubų mokesčių.

Trūkumai:

·         sudėtingas kolektyvinis problemų sprendimas (visų savininkų nuomonės nagrinėjamu klausimu turi sutapti);

·         savininkai atsako visu savo turtu už firmos skolas. Be to, kiekvienas partneris atsako už kitų partnerių įsipareigojimus bei įsiskolinimus;

·         ribotos finansinės galimybės;

3.        Akcinės bendrovės (taip pat ir uždarosios akcinės bendrovės)(korporacijos) –

tai ūkinis vienetas, kurio nuosavybė priklauso akcininkams, priimantiems svarbiausius nuosavybės disponavimo sprendimus, tačiau neatsakantiems savo turtu už firmos skolas. Ją valdo samdomi valdytojai. Trūkumai:

·         korporacijos pajamos apmokestinamos du kartus: pirmasis mokestis mokamas nuo korporacijos pajamų (pelno mokestis), antrasis – nuo akcininkų pajamų, t.y. apmokestinami dividendai, kuriuos teikia akcijos;

·         sudėtingas korporacijos valdymas.

Privalumai:

Страницы: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13