Рефераты    Главная    Финансовое право    Финансовый менеджмент       финансовая математика    Финансы деньги кредит    Французский    Компьютерные сети    Конституционное право       зарубежныйх стран    Конституционное право       России    Краткое содержание       произведений    Программирование       компьютеры и кибернетика    Производство и технологии    Психология    Разное    Религия и мифология    Трудовое право    Туризм    Уголовное право и процесс    Управление	Mikroekonomika 1880                       12000 – procentas vienodas, vienoda palūkanų norma (15%). Skiriamos nominalios ir realios palūkanos. Nominalios palūkanos – faktiškai sumokėta palūkanų suma (atitinkamai skaičiuojama palūkanų norma): i. Reali palūkanų norma skaičiuojama eliminuojant infliacijos koeficientą: r. r = i - p  (p - infliacijos koeficientas) i = r + p  - Irvingo Fišerio lygybė Infliacija mažina pinigų perkamąją galią, todėl visi finansiniai sprendimai remiasi ne nominaliomis, o realiomis palūkanomis. Pagal skaičiavimo būdą skiriamos paprastosios ir sudėtinės palūkanos. Paprastosios palūkanos skaičiuojamos vieną kartą per skolinimo laikotarpį, sudėtinės  - per laikotarpio dalis. Kol kas daroma prielaida, kad i = r, p = 0. Palūkanos mokamos dėl žmonių laiko preferencijos. Kiekvienas žmogus teikia pirmenybę dabartiniam vartojimui. Pastarasis gali būti sumažintas tik tuo atveju, jei už tai būtų kompensuota. Prielaidos: individas gauna vienkartines pajamas ir 2 metų bėgyje jis negaus jokių einamųjų pajamų. Jis turi vienkartines pajamas (100 tūkst. Lt) dvejiems metams: I1 – jei negalėtų pinigų paskolinti. Jei gali paskolinti: i1 = 10%, C2 = =110. Jei sumažina C1 (dabartinį vartojimą) iki 40 ir skolina 60 tūkst., antrais metais gali išleisti 66 tūkst. i2 = 20%, C1 = 34 tūkst., skolina 66 tūkst., jo išlaidos kitais metais: 66 + 20% = 79.2. i3 = 30%, ar mažintų C1 šis asmuo? Galimas toks variantas, kad C1 = 40, skolina 60%, gauna 78 arba C1 = 34. Jeigu sujungsime šiuos taškus, gausime atskiro individo kreditinių lėšų pasiūlos kreivę:         Šiuo atveju pinigų rinkoje veikia ribinės substitucijos normos (MRS) dėsnis. Laiko preferencijų ribinė norma: MRTP = MRST = DC2/DC1 – indiferentiškumo kreivės nuolydis. Biudžetinės tiesės nuolydis: S = 1 + +i.         Rinkos skolinamųjų lėšų pasiūlos kreivė                       Pajamų ir substitucijos efektai   Pradinė pusiausvyra – taške A. Palūkanų norma didėja: atsiranda substitucijos ir pajamų efektai. Substitucijos efektas mažina dabartinį vartojimą ir padidina santaupas. Didėjanti palūkanų norma skatina individą taupyti. Judame iki taško B. gauname naują biudžetinę tiesę.   Pajamų efektas: III turi būti lygiagreti II. Naujas pusiausvyros taškas D. Šiuo atveju palūkanų padidėjimas sąlygoja tai, kad šiandieninis vartojimas tampa brangesniu. Palūkanos padidėja, tai dabartinio vartojimo kaina turi didėti. Pajamų efektas verčia asmenį daugiau vartoti ir šiandien, ir rytoj. Atsisakome prielaidos: keičiasi kainų lygis, vartotojai pastoviai gauna pajamas. Kas                 sąlygoja skolinamųjų lėšų paklausą? Atsakymas susijęs su kapitalo efektyvumo problema: kuo didesnį rezultatą teikia investuojamo kapitalo vienetas, tuo didesnė bus investicijų apimtis ir paklausa. Investicijų efektyvumo laipsnį parodo ribinis investicijų efektyvumas (MEI). Ribinis investicijų efektyvumas – tai investicijų pelningumas išreikštas procentais. Kapitalą, kaip ir kitų gamybos veiksnių panaudojamų ūkinėje veikloje, reguliuoja mažėjančio ribinio produkto dėsnis (MRRD). Panaudojant vis daugiau kapitalo, kai kitų gamybos veiksnių kiekis yra fiksuotas, kapitalo ribinės pajamos mažėja. Gamybos veiksnio ribinio pajamų produkto kreivė yra firmos gamybos veiksnio paklausos kreivė. Šiuo atveju ribinis pajamų produktas kinta vienoda kryptimi kaip ir pelno norma. Todėl firmos paklausa paskoloms gali būti susieta tiesiogiai su pelno norma. Skolinamojo kapitalo paklausa (1 grafikas):                 Pusiausvyra skolinamojo kapitalo rinkoje (2 grafikas):                     Tobulos konkurencijos skolinamojo kapitalo rinkoje, kai paklausa lygi pasiūlai, susidaro pusiausvyros palūkanų norma ir pusiausvyros sąlygomis palūkanų norma sutampa su pelno norma. Tokia lygybė reiškia, kad visuomenėje ištekliai pasiskirstę optimaliai. Realybėje egzistuoja kelios skirtingos palūkanų normos, nes yra skirtingos paskolų rūšys, rizikos laipsnis ir pan. tačiau palūkanų norma, kuri turi tendenciją būti vienoda visiems skolininkams, vadinama grynųjų palūkanų norma (praktiškai tai bus palūkanos, mokamos už vyriausybės obligacijas). 2 grafikas ignoruoja ir finansinių tarpininkų vaidmenį, vertybinių popierių rinką, infliaciją, valstybės monetarinę, fiskalinę politiką ir pan.   2.       Palūkanų diferenciacija. Palūkanų vaidmuo ekonomikoje   Pagrindiniai palūkanų diferenciacijos veiksniai yra: 1)       mokėjimo terminas: ilgalaikių paskolų palūkanų norma yra didesnė už trumpalaikių; 2)       užstatomo turto likvidumas: palūkanų normos dydis priklauso nuo šio turto likvidumo (galimybės užstatą paversti pinigais) laipsnio; 3)       palūkanų apmokestinimas; 4)       įsipareigojimų nevykdymo rizika; 5)       numatomas produktyvumas ir pelningumas; 6)       numatomi infliacijos tempai; 7)       Centrinio banko politika; 8)       Konkurencijos apribojimas skolinamojo kapitalo rinkoje. Palūkanos – tai skolinamojo kapitalo kaina. Jos atlieka piniginio ir atitinkamai realiojo kapitalo paskirstymo funkciją ekonomikoje (pinigai ir realusis kapitalas nukreipiami į tas šakas kuriose yra aukščiausias produktyvumas ir pelningumas). 3.       Palūkanų norma ir investiciniai sprendimai   Investicijos reikalingos naujam verslui pradėti ar jam plėsti, o taip pat kapitalo renovacijai. Pagrindinis bruožas: firmos investicinės politikos efektas išryškėja ne iš karto, o tik po tam tikro laikotarpio. Tai yra susiję su kapitalo, kaip gamybos veiksnio, savybėmis. Kapitalas nekinta trumpo laikotarpio sąlygomis, be to, kapitalas – tai ilgalaikio vartojimo gamybos veiksnys. Todėl, nagrinėjant investicijas (tuo pačiu ir kapitalą), įvedamas laiko veiksnys. Investicijos gali būti daromos vidinio ir išorinio finansavimo sąskaita. Pirmuoju atveju investicijos finansuojamos iš amortizacinių atskaitymų fondo ir panaudojant nepaskirstytą pelną. Išorinis finansavimas vykdomas išleidžiant ir parduodant akcijas, imant paskolas iš banko ir kitų kredito įstaigų ir parduodant obligacijas. Finansuojant investicinius projektus nuosavų lėšų sąskaita, firma susiduria su alternatyvinių kaštų problema. Šiuo atveju investuotojas atsisako pajamų, kurios būtų gautos kitu būdu panaudojant turimą kapitalą. Naudojant investicijoms skolintas lėšas didėja firmos kaštai, nes turi būti mokamos palūkanos. Alternatyviniai kaštai ir skolintų pinigų kaina (palūkanos) vaidina svarbų vaidmenį nustatant investicijų tikslingumą. Priiminėjant investicinį sprendimą, firma turi palyginti išlaidas investicijoms su papildomu pelnu, kuris bus gautas ateityje. Todėl firma turi atsakyti į klausimą – kiek numatomas pelnas “kainuoja” šiandien? Investiciniai sprendimai remiasi numatomų pajamų ir kaštų skaičiavimu. Būsimos pajamos ir išlaidos yra diskontuojamos, t.y. nustatoma jų dabartinė vertė. Diskontavimas – dabartinės būsimųjų pajamų ir išlaidų vertės nustatymas. Būsimųjų pajamų dabartinė vertė yra mažesnė, kadangi tokiu atveju, kai pajamos bus gautos tik ateityje, netenkama galimybės už jas gauti palūkanų. Pajamos diskontuojamos naudojant diskonto normą (r). Pagal ją pajamos diskontuojamos dėl laiko preferencijų ir dėl teigiamos palūkanų normos. Jeigu asmuo kiekvienais metais gauna 100 Lt, tai dabartinė 100 Lt vertė bus didesnė nei 100 Lt vertė praėjus vieneriems metams, nes po metų 100(1 + r). Todėl asmuo vienodai vertina tokią sumą po metų ir 100 Lt turimų dabar. Asmuo yra indiferentiškas: vienodai vertina 100/(1 + r) dabar ir 100, kuriuos gaus sekančiais metais. Grynoji dabartinė vertė (2 metai) yra: 100 + 100/(1 + r). Diskontuoto 1 Lt vertė kiekvienais metais sumažėja 1 + r kartų. Kokią palūkanų normą turi naudoti firma (i, r, R)? Atsakymas priklauso nuo turimų finansinių lėšų panaudojimo alternatyvų. Firma turi daug galimybių. Todėl realią palūkanų normą (diskonto normą) (r) galime apibūdinti kaip kapitalo panaudojimo alternatyvinius kaštus, arba kitaip, r – tai pelno norma, kurią užtikrintų analogiškos investicijos (investicijos, turinčios vienodą rizikos laipsnį). Kuo rizika didesnė, tuo pelno norma aukštesnė. Jei rizikos nėra, reali palūkanų norma (diskonto norma) (r) turi sutapti su ilgalaikių vyriausybės obligacijų palūkanų norma. Pvz., jeigu i = 10%, po metų gauname (investuojame 100Lt): 100(1 + i), po dviejų: 100(1 + i)2, po trejų: 100(1 + i)3.   A = A0(1 + i)T – laikotarpis   Kuo vėlesniu laikotarpiu bus gaunamos pajamos, tuo mažesnė bus tų pajamų vertė šiandien: PDV – dabartinė pajamų vertė. Bendru atveju vietoj i yra r. Pvz., Asmuo indiferentiškas 1000 ir 909 atžvilgiu. Bendra formulė obligacijos kainos nustatymui: C – mokėjimai pagal kuponą; P – obligacijos kaina (nominalas); PV – dabartinė pardavimo (obligacijos) kaina; r – diskonto norma, kuri turi užtikrinti lygybę tarp mokėjimų srauto (SC + P) ir dabartinės pardavimo kainos; t – metai. Diskontavimas naudojamas nagrinėjant ne tik finansines investicijas, bet ir realias investicijas (investicijas į realųjį kapitalą). Nagrinėjant realias investicijas, naudojamas 2 žingsnių procesas: 1.                                nustatoma dabartinė investicijų vertė; 2.                                dabartinė vertė palyginama su išlaidomis investicijoms. Pvz.:
m	1	2	3	4
	200	240	290	360

Produkcijos gamintojas nustatė, kad jis galėtų sumažinti gaminamos produkcijos kaštus ir tuo pačiu padidinti pajamas, jei pakeistų tam tikrą darbo kiekį kapitalu. Įrengimai nusidėvės po 4 metų. Įrengimų panaudojimas užtikrina tokį didėjančių pajamų srautą. Klausimas: už kiek jam apsimoka pirkti įrengimus?

i = 10%, įtraukiant laiko veiksnį turime nustatyti dabartinę vertę:

NPV – grynoji būsimųjų pajamų vertė;

t laikotarpis n metų;

C0 – investicinio objekto įsigijimo kaštai;

Ct – investicinio objekto eksploatavimo (panaudojimo) kaštai;

n – kapitalo gyvavimo laikas;

Rt – pajamos šiame laikotarpyje;

pt – pelnas.

Investicinis sprendimas bus tikslingas, jeigu NPV > 0.

C – žinomos išlaidos investicijoms;

r – nežinoma  pelno norma;

R – žinomos metinės pajamos;

S – žinoma likutinė vertė (įrengimai iki galo nenusidėvi).

Pvz.:

r » 15%, tuo pačiu metu i = 10%. Ar apsimoka pirkti įrengimus? Taip, nes r > i. Jei r < i, tai paskolos imti neapsimoka.

Lyginant pelno normą (ribinį investicijų efektyvumą (MEI)) su rinkos palūkanų norma, yra nustatomas investicijų kiekis (paklausa investicijoms).

Ribinio investicijų efektyvumo kreivė – tai investicijų paklausos kreivė, kuri rodo ryšį tarp palūkanų normos, ribinio investicijų efektyvumo ir investicijų kiekio. Jei ribinis investicijų efektyvumas didesnis negu palūkanų norma, tai investicinis sprendimas bus tikslingas.

Pajamų nelygybė ir jos reguliavimas (konspektuose)

I.:

1.       Pajamų paskirstymas

2.       Funkcionalinis pajamų paskirstymas

3.       Asmeninių pajamų paskirstymas pagal jų dydį

II.:

1.       Pajamos ir turtas

2.       Pajamų diferencijavimo veiksniai ir įvertinimas

3.       Lorenco kreivė

4.       Džini koeficientas

5.       Kiti pajamų nelygybės rodikliai

6.       Teisingumas ir lygybė

7.       Pajamų paskirstymas rinkoje ir jų perskirstymas

8.       Transferinės išmokos

1.       Neturtas ir jo kriterijai

2.       Neturto priežastys

3.       Ekonominės neturto mažinimo priemonės ir jų efektyvumas (natūrinės ir piniginės išmokos, neigiamas pajamų mokestis, kainų kontrolė, socialinis draudimas, darbo jėgos kokybės gerinimas, minimalaus darbo užmokesčio reguliavimas)

Bendroji pusiausvyra, ekonominis efektyvumas ir socialinė gerovė

1.          Dalinė ir bendroji pusiausvyros

2.          Efektyvumo sąlygos ir mainų efektyvumas

3.          Gamybos efektyvumas

4.          Mainų ir gamybos efektyvumo derinimas

5.          Bendroji naudingumo galimybių riba ir bendroji pusiausvyra

6.          Konkurencinė rinka ir ekonominis efektyvumas. Socialinės gerovės funkcija

7.          “Antro geriausio” teorema (teorija)

1.       Dalinė ir bendroji pusiausvyros

Kaip veikia rinkos mechanizmas, kad būtų palaikoma pusiausvyra visoje ekonomikoje? Šį klausimą kelia bendrosios pusiausvyros teorija, kuri siekia paaiškinti, kaip, veikiant kainų mechanizmui, laisvos konkurencijos rinkoje išsprendžiamas paradoksas tarp didėjančios nepriklausomybės priimant sprendimus ir ekonominių sprendimų koordinavimo, kurių pasėkoje susiformuoja prasminga ekonominė elgsena. Kai rinka nagrinėjama izoliuotai nuo visos ekonomikos, tai toks tyrimo būdas yra vadinamas dalinės pusiausvyros analize (šį būdą naudojo A.Maršalas: nagrinėjo atskiras rinkas su “ceteris paribus” prielaida, t.y. tariant, kad kitų rinkų esminės charakteristikos yra nekintančios). Taigi, dalinės pusiausvyros analizė tiria kintamųjų elgseną, kai atsiribojama nuo netiesioginių poveikių, kuriuos patyrė tie patys kintamieji dėl jų pačių daromos įtakos visai ekonomikai. Šiuo atveju ignoruojami grįžtamieji efektai. Pagrindinis dalinės pusiausvyros trūkumas – negalima aprašyti ekonomikos, kaip visumos, funkcionavimo.

Bendrosios pusiausvyros analizė yra visapusiškos analizės metodas, kai nagrinėjami visi ekonomikos tarpusavio ryšiai (tai tarpusavio santykių, egzistuojančių tarp visų ekonomikos sektorių, analizė). Siauresne prasme, bendrosios pusiausvyros analizė nagrinėja tuo pat metu egzistuojančią pusiausvyrą susijusių rinkų grupėje. Pirmiausia, keliamas klausimas: ar yra toks kainų rinkinys, kuris užtikrintų pusiausvyrą kiekvienoje atskiroje rinkoje? Bendrosios pusiausvyros analizės tėvu laikomas italų ekonomistas Marie – Esprit Leon Walras. Praktiniu požiūriu tokia analizė yra labai paprasta:

tarkime, turime vynuogių, obuolių, vynuogių skynėjų ir obuolių skynėjų rinkas.

Tarkime, pasikeitė vartotojų skoniai ir padidėjo vynuogių paklausa (D1 paklausa: padidėjo kaina, padidėjo kiekis – taškas E1). Obuolių paklausa sumažėjo. Atitinkamai turi padidėti paklausa darbui vynuogių skynėjų rinkoje. Obuolių skynėjų rinkoje paklausa sumažėja.

Bendroji pusiausvyra yra tokia tarpusavyje susijusių rinkų būsena, kai nėra nei perteklinės paklausos, nei perteklinės pasiūlos nei vienoje rinkoje. Praktiniu požiūriu, bendrosios analizės būdas yra sunkiai pritaikomas, nes neįmanoma surinkti visų duomenų ir išspręsti daug lygybių vienu metu yra sunku. Toks metodas yra mažiau taikomas mikro lygyje, bet jis naudojamas mikroekonominėje efektyvumo ir gerovės teorijoje, taip pat prekybos teorijoje bei visuomenės finansų modeliavime. Bendroji analizė plačiai taikoma makro lygyje.

2.       Efektyvumo sąlygos ir mainų efektyvumas

Efektyvumas nagrinėjamas 2 etapais: pradedama nuo tokios ekonomikos, kurioje yra fiksuotas gėrybių skaičius, ir nagrinėjama, kaip vartotojai galėtų keistis gėrybėmis tarpusavyje, siekdami padidinti savo naudingumą ir, galiausiai, pasiekdami tokį gėrybių pasiskirstymą, kuris būtų efektyvus. Toks efektyvumo aspektas vadinamas mainų efektyvumu.

Antrame etape nagrinėjama gamintojų elgsena bendrosios pusiausvyros modelyje.

Prielaidos: ekonomikoje yra 2 produktai, 2 vartotojai ir 2 gamybos veiksniai:

Jonas                      Simas

mėsa                       daržovės

Prielaida: mainai vyksta laisvai ir Jonas, ir Simas siekia gauti didžiausią naudingumą. Naudojama Edžvorto dėžutė: pagrindinis grafinis įrankis bendrosios pusiausvyros modelyje.

                                                                                                                Mėsos ir daržovių kiekiai riboti: M = MJ + MS

                                                                                                                                                                          D = DJ + DS.

                                                                                                                Pradinis rinkinys taške A.

A: MRSJ ¹ MRSS, nes nuolydis yra skirtingas. Simas atsisako dalies daržovių ir keičia jas į mėsą. Jo US3 pereina į US4 (naudingumas didėja). Jono naudingumas nepasikeičia. Abiejų vartotojų naudingumas didžiausias lietimosi taškuose (E0, E1, E2 ir t.t.). Visas užbrūkšniuotas plotas rodo mainų plotą, kuriame bent vieno vartotojo naudingumas gali būti  padidintas, jo nesumažinus kitam, kai pradinis prekių paskirstymas tarp jų yra A arba A1 taškuose.

Taškai  E0, E1 ir t.t. yra geriausi, nes juose abiejų vartotojų ribinės substitucijos normos yra tarpusavyje lygios. Linija, kuri jungia abiejų vartotojų indiferentiškumo kreivių lietimosi taškus, yra vadinama kontraktų kreive. Visuose kontraktų kreivės taškuose abiejų vartotojų ribinės substitucijos normos yra tarpusavyje lygios. Jei judame kontraktų kreive, vieno vartotojo naudingumas  didėja, kito mažėja, todėl ji dar vadinama konfliktų kreive.

Mainų efektyvumas yra toks prekių pasiskirstymas tarp vartotojų, kai mainų keliu nebegalima pagerinti bet kurio vieno asmens padėties nepabloginus bent vieno kito asmens padėties. Tai vadinama Paretto optimalumo sąlyga. Paretto efektyvumo taisyklė netaikoma tokiems veiksmams, kuriais kažkieno (bent vieno) padėtis pagerinama pabloginant bent vieno kito padėtį. Pagal Paretto kriterijų, efektyvumas vienareikšmiškai didėja tik tuomet, kai kai kurie žmonės gauna naudą, nesumažindami nei vieno kito žmogaus naudos. Mainų efektyvumas pasiekiamas, kai vartotojų ribinės substitucijos normos yra lygios.

Skiriamas absoliutus ir santykinis vartotojų pranašumas.

Asmuo turi absoliutų pranašumą, jeigu turi abiejų gėrybių daugiau už kitą asmenį. I – ame jį turi Simas, III – ame Jonas. Tačiau, jei pradinis pasirinkimas buvo taške A, tai Jonas turi santykinį pranašumą, nes jis gali mainų pagalba pagerinti savo padėtį. Taip pat galėtų padaryti ir Simas.

Taškas E* rodo, kad kiekvienas iš jų turi vienodą kiekį (prekės paskirstomos po lygiai), tačiau lygybė yra efektyvi tik tuomet, kai taškas E* yra ant kontraktų kreivės. Daugeliu atvejų lygybė yra neefektyvi.

3.       Gamybos efektyvumas

Prielaida: turime fiksuotus darbo ir kapitalo kiekius. Suformuosime Edžvorto dėžutę (pakeisime koordinates): dėžutės dydį lemia darbo ir kapitalo kiekiai.

Jei padidinsime darbo kiekį (Q(FE0)) mėsos gamyboje, tai turėsime sumažinti kapitalo kiekį (BF dydžiu). Gauname E0: rodo, kad mėsos gamyba padidėjo, o daržovių gamyba nemažėja. Jei sujungiame E0, E1 ir t.t., gauname gamybos kontraktų kreivę (analogišką mainų kontraktų kreivei).

Tol kol ribinės techninės substitucijos normos yra nelygios, išteklių perskirstymas gali padidinti vienos prekės gamybą, nesumažinus kitos prekės gamybos, ir pasiekti Paretto optimumą. Mūsų atveju išteklių naudingo perskirstymo plotas – SBE0E1B1. Kai pasiekiame gamybos kontraktų, naudos ir išteklių perskirstymo nebegauname ir gamybos efektyvumas pasiekiamas, kai

Tai yra gamybos efektyvumo sąlyga. Judant pačia gamybos kontraktų kreive, didėja vienos prekės gamyba ir mažėja kitos, ir tokiam judėjimui Paretto optimumas netaikomas.

4.       Mainų ir gamybos efektyvumo derinimas

Turime paversti gamybos kontraktų kreivę gamybos galimybių kreive (PPF), t.y. mes pereiname iš gamybos veiksnių koordinačių į gamybos produktų koordinates. Toks pakeitimas yra būtinas, nes leidžia abi efektyvumo rūšis nagrinėti toje pačioje koordinačių sistemoje.

(Pagal gamybos galimybių kreivę) Bendrosios pusiausvyros modelis atspindi 12 tuo pačiu metu apibrėžtų pusiausvyros parametrų: LM, LD, KM, KD, M, D, MJ, MS, DJ, DS, UJ, US. Pradėsime nuo bendrosios pusiausvyros esant vienam vartotojui.

Optimalus prekių rinkinys taške E, kur vartotojas pasiekia aukščiausią indiferentiškumo kreivę, esant fiksuotam gamybos veiksnių kiekiui. Šiame taške indiferentiškumo kreivė yra gamybos galimybių ribos liestinė, todėl čia MRT = MRS – taškas E yra efektyvumo taškas.

Bendroji pusiausvyra esant 2 vartotojams:

Pasirenkame atsitiktinį tašką Z, kur vienas vartotojas maksimizuoja savo naudingumą, bet dar yra antras vartotojas. Tam, kad nustatyti, kuriame taške prekių rinkinys Z bus efektyviai paskirstytas tarp dviejų vartotojų, reikia suformuoti Edžvorto dėžutę OMZD. Šioje dėžutėje efektyvus mainų ir gamybos požiūriu taškas bus tas, kuris tenkins efektyvumo sąlygą: MRT = MRS.

Liestinės lygiagrečios (Z1 – bet koks pagal preferencijas).

Z1 taške prekių rinkinys Z efektyviai paskirstytas pagal Paretto kriterijų.

5.       Bendroji naudingumo galimybių riba ir bendroji pusiausvyra

Paimkime Z1, kuris yra ant kontraktų kreivės:

UPF – naudingumo galimybių riba. Naudingumo galimybių ribos kreivė leidžiasi žemyn, nes vieno naudingumas didėja, o kito mažėja.

Kiekvieną gamybos galimybių kreivės tašką atitinka atskira (vienintelė) Edžvorto dėžutė, atskira kontraktų kreivė ir atskira naudingumo galimybių ribos kreivė, todėl naudingumo galimybių ribos kreivių yra be galo daug. Visų naudingumo galimybių ribos kreivių dengiančioji yra kreivė, kurios visi taškai yra mainų ir gamybos efektyvumo taškai, ir ji vadinama bendrąja naudingumo galimybių riba (GUPF). Kiekviena naudingumo galimybių ribos kreivė tik viename taške liečia bendrosios naudingumo galimybių ribos kreivę. Kiekvienas šios kreivės taškas tenkina 3 Paretto efektyvumo sąlygas:

1.        mainų efektyvumo: MRSS = MRSJ;

2.        gamybos efektyvumo: MRTSM = MRTSD;

3.        gamybos efektyvumo derinio: MRT = MRSS = MRSJ.

6.       Konkurencinė rinka ir ekonominis efektyvumas. Socialinės gerovės funkcija

Ar konkurencinė rinka efektyvi? Taip, nes:

1)    

Todėl visų vartotojų ribinė substitucijos norma vienoda, nors pirkinių kiekis gali būti skirtingas.

2)    

Kadangi gamybos veiksnių kainos visiems gamintojams yra vienodos, tai jie visi turi prisiderinti prie tos pačios ribinės techninės substitucijos normos, tuo pačiu pasiekdami gamybos efektyvumą konkurencinėje rinkoje.

3)    

Tai reiškia, kad būdingi (imanentiški) kainų sistemai naudingumą ir pelną maksimizuojantys impulsai ir veiksmai, sąlygoja Paretto efektyvumą paskirstant gamybos veiksnius ir prekes.

Socialinės gerovės funkcija:

Socialinė gerovė yra visuminė (agreguota) individualių asmenų gerovė, kuri gali būti išreiškiama, kaip maksimizuota visų individų naudingumų funkcija, t.y. visuminė socialinė gerovė priklauso nuo visuomenės narių naudingumo lygio:

SWF = f(UJ,US)max

Socialinės gerovės funkcijos maksimizavimas grindžiamas “pirmo geriausio” prielaida, kuri sako, kad konkurencinė rinka geriausiai paskirsto išteklius, pasiekia efektyvumą ir tokiu būdu didžiausią visuomeninę gerovę. Socialinės gerovės funkcija paprastai vaizduojama naudojant indiferentiškumo kreives:

w = f(US,UJ)max

Aukščiausia visuomeninė gerovė pasiekiama taške E, kur bendrosios naudingumo galimybių ribos kreivė yra aukščiausios pasiekiamos gerovės liestinė.

7.       “Antro geriausio” teorema (teorija)

Jei keletas rinkų ekonominėje sistemoje yra nekonkurencinės, pasinaudojant konkurencinės kainodaros principais efektyvumo nepasieksime. Tai apibūdina “antro geriausio” teorema, kurią suformulavo 2 ekonomistai R.G.Lipsey, K.Lancaster. Teorema sako, kad, jeigu bent viena Paretto sąlygų negali būti patenkinta, tai antras geriausias sprendimas gali būti pasiekiamas nutolstant ir nuo kitų Paretto sąlygų. Tai reiškia, kad, jei kelios rinkos yra nekonkurencinės, tai antras geriausias sprendimas efektyvumo požiūriu yra nesilaikyti konkurencinės kainodaros visose rinkose.

Monopolinė rinka:

PM > MCM

PD = MCD

ß

kainų santykis didesnis už ribinių kaštų santykį. Esant tokiai kainodarai (konkurencija – monopolija), ribinė substitucijos norma yra didesnė negu ribinė transformacijos norma. Tai reiškia, kad, net jeigu mes pasieksime mainų ir gamybos efektyvumą, trečioji sąlyga bus nepasiekta.

“Antro geriausio” teoremos pagrindu teoriškai galime pasiekti efektyvumą, jeigu kainos nukrypimas nuo ribinių kaštų (%) yra vienodas visose rinkose.

Страницы: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13