Mikroekonomika

Kiekvienas gamybos galimybių kreivės (PPF) taškas rodo maksimalią dviejų prekių A ir B gamybos apimtį, kuri gali būti pasiekta tik efektyviausiai panaudojant visus turimus išteklius. Jokio taško, esančio už kreivės ribos, mes negalime pagaminti dėl išteklių stokos.

2. PPF ir alternatyvieji kaštai

Išteklių naudojimo alternatyva, kurios atsisakome gamindami tam tikrą produktą, vadinama alternatyviniais kaštais. Kitaip sakant, alternatyviniai kaštai - tai kaštai, įvertinti prarastų geriausių galimybių atžvilgiu.

Reikia pažymėti, kad PPF atspindi tris svarbius momentus:

1.        Retumą;

2.        Pasirinkimo būtinybę (reikia pasirinkti vieną iš taškų);

3.        PPF atspindi alternatyvinius kaštus. Alternatyvinius kaštus rodo PPF nuolydis.

Čia veikia alternatyvinių kaštų didėjimo dėsnis - alternatyviniai kaštai didėja. Didėjantys alternatyviniai kaštai lemia PPF įgaubtumą koordinačių pradžios atžvilgiu. Alternatyvinių kaštų didėjimo dėsnį galima paaiškinti tuo, kad ekonominiai ištekliai nėra pilnai ir visiškai pritaikyti bet kokiai alternatyvinių produktų gamybai ar bet kokiam alternatyviniam panaudojimui.

3.  PPF ir efektyvumas

Jei ne visi ištekliai sunaudojami, tai situaciją atspindi taškas C. Galima pagaminti dar daugiau arba prekės A, arba B, arba abiejų. Tokie taškai nepageidautini, nes atspindi tą faktą, kad ištekliai ekonomikoje paskirstyti neefektyviai. Išteklių paskirstymas ekonomikoje yra neefektyvus, jeigu ekonomikoje esant duotam išteklių kiekiui yra galimybė pagaminti didesnį kiekį tam tikros prekės, nesumažinus kitų prekių bei paslaugų gamybos. Jeigu minėtos galimybės nėra, tai išteklių paskirstymas efektyvus.

Visa kreivė rodo tokius taškus, kurie rodo išteklių paskirstymo efektyvumą.

4.  PPF ir ekonominis augimas

Iškyla klausimas, kuris iš kreivės PPF taškų yra optimaliausias:

1.        Kapitalo kiekio padidėjimas - tai vienas iš pagrindinių augimo šaltinių;

2.       

Mišrioji ekonomika

1.        Ekonominių sistemų įvairovė

2.        Specializacija, mainai ir pinigai

3.        Rinka ir pelnas

4.        Valstybės vaidmuo mišrioje ekonomikoje

5.        Prekių ir pinigų cirkuliacijos srautai

1. Ekonominių sistemų įvairovė

Ekonominių sistemų tipai:

1.        Grynasis kapitalizmas;

2.        Komandinė ekonomika;

3.        Mišrioji ekonomika.

Grynosios kapitalistinės sistemos pagrindiniai bruožai:

·         ekonominė sistema remiasi privačia nuosavybe;

·         vyrauja subjektų ekonominė laisvė;

·         rinkos mechanizmas ir kainų sistema koordinuoja ekonominę veiklą bei valdo ją;

·         kiekvienas ekonomikos subjektas siekia maksimizuoti savo pajamas ir naudą, grindžiamas tik savo individualiais interesais ir sprendimais;

·         valstybės organai nesikiša į ekonomiką.

Tokioje rinkoje veikia taip vadinama A.Smito nematomoji ranka. A.Smitas teigė, kad kiekvienas subjektas paiso savo naudos, bet rinka priverčia jį funkcionuoti taip, kad būtų padidinta visuomeninė nauda.

Komandinė ekonomika. Jai esant, visus sprendimus (ką,kaip, kam) lemia vienas centras. Jos bruožai:

·         kolektyvinė (valstybinė) nuosavybė;

·         centralizuotas ekonominis planavimas: centrinė valdžia kontroliuoja gamybos veiksnius bei jais operuoja, įvertina žmonių poreikius ir nustato, kuriuos iš jų reikia patenkinti ir kokiomis gamybos priemonėmis bei metodais tai bus daroma.

Taigi, centrinė valdžia vykdo tas funkcijas, kurias grynojo kapitalizmo sąlygomis atlieka rinkos mechanizmas, konkurencija bei kainų sistema.

Grynasis kapitalizmas, kaip ir komandinė ekonomika - teorinės sistemos. Realiosios ekonomikos - tai mišrios ekonomikos. Šalis laikoma viena ar kitokia pagal tai, kokia sistema vyrauja.

Mišrių sistemų bruožai:

·         vyrauja privati nuosavybė;

·         ekonominė laisvė;

·         asmeninis interesas ir nauda kaip elgsenos motyvas;

·         konkurencija;

·         rinkos ir kainų sistema kaip ekonomikos funkcionavimo ir reguliavimo mechanizmas;

·         dalinis valstybinis ekonomikos reguliavimas.

2. Specializacija, mainai ir pinigai

Istoriškai galima išskirti du pagrindinius ūkio tipus:

1.        Natūralinis;

2.        Rinkos.

Natūralinio ūkio bruožai:

·         jis buvo labai artimas gamtai;

·         absoliučiai vyravo žemės ūkio gamyba ir buvo naudojami tik du gamybos veiksniai: žemė ir darbas;

·         ūkiniai vienetai buvo universalūs: žmogus arba šeima turėjo pagaminti visas reikalingas gėrybes, be to, buvo gaminami ir vartojami produktai, kurie tenkino fiziologinius žmonių poreikius;

·         mainų tarp ūkinių vienetų nebuvo, kiekvienas ūkis buvo ne tik universalus, bet ir lokalinis, kiekvienas gamino sau.

Tačiau su laiku darbo pasidalijimas, specializacija ir didėjanti prekių įvairovė sukėlė mainų išsiplėtimą. Šioje stadijoje tai tik modifikavo natūralinį ūkį, kuris įgavo natūrinę formą: mainams buvo skiriamas tik produkcijos perteklius bei mainų pobūdis buvo natūrinis.

Atsiranda pirmieji pinigai, bet tuo metu pinigų vaidmenį atlikdavo įvairios prekės (gyvuliai, gintaras, kriauklės). Vėliau pinigų vaidmenį atlikdavo taurieji metalai (auksas, sidabras), tačiau pinigų ir kainų vaidmuo buvo labai menkas, ūkis dar neprarado savo lokalinio ir universalaus pobūdžio.

Tik vėlyvaisiais viduramžiais, plintant darbo pasidalijimui, specializacijai, stiprėjant gamybai ir finansinei sferai, atsiranda rinkos ūkio elementai. Šioje stadijoje didėjo kapitalo kaip gamybos veiksnio vaidmuo, keitėsi gamybos pobūdis (t.y. gaminti ne sau, o pardavimui ir gauti kuo didesnes pajamas).

Tačiau rinkos santykiai įsitvirtino, o rinkos ūkis tapo vyraujančiu tik per pramoninės revoliucijos epochą. Po pramoninės revoliucijos gamyba tampa vis labiau specializuota, tai savaime reiškia, kad turėjo plėtotis ir mainai: be jų specializacija neturi prasmės.

Specializacija didina darbo produktyvumą dėl trijų priežasčių:

1.        Kiekvienas žmogus dėl savo fizinių ir protinių sugebėjimų visada gali atlikti vieną ar kitą darbą geriau nei kitas asmuo;

2.        Kiekvienas žmogus, visąlaik atliekantis tam tikrą darbą, didina savo meistriškumą, kvalifikaciją, o tai duoda jam galimybę tobulinti gamybos procesą ir pan.;

3.        Žmogus, pastoviai atliekantis tam tikrą darbą, nepraranda laiko pereidamas nuo vieno darbo prie kito.

Mainai gali būti tiesioginiai (barteriniai) ir netiesioginiai, t.y. tarpininkaujant pinigams.

Barteriniai mainai yra labai nepatogūs ir neefektyvūs dėl trijų priežasčių:

·         prarandamas laikas;

·         jie reikalauja, kad maine dalyvių poreikiai sutaptų;

·         iškyla nedalumo problema.

Pliusas atsiranda infliacijos metu. Išvardintos problemos išnyksta, jei mainuose naudojami pinigai.

Pinigai - visų priimta prekių ir paslaugų mainų priemonė, - tai svarbiausia pinigų funkcija. Tai tarpininkas tarp pardavėjo ir pirkėjo. Pinigai - vertės matas: jais nustatomos kainos, bet kurioje valstybėje jos nustatomos panaudojant nacionalinę valiutą. Atskirais atvejais, kai nacionalinė valiuta dėl sparčios infliacijos pasidaro nepatikima, gali atsirasti taip vadinamos dvejopos kainos. Jos rodo nacionalinės valiutos nestabilumą. Pinigai atlieka taupymo funkciją - nėra tobula, nes infliacijos metu jų perkamoji galia gali mažėti.

3. Rinka ir pelnas

Pelnas - pagrindinis verslo įmonių tikslas. Ekonomistai skiria bendrą, normalųjį ir ekonominį pelną.

Bendrasis pelnas - skirtumas tarp bendrųjų įmonės pajamų ir buhalterinių kaštų.

Normalusis pelnas - tai pajamos, kurias verslininkas turi gauti už savo išteklių naudojimą. Normalusis pelnas įeina į ekonominius kaštus. Kitaip tariant, normalusis pelnas - minimalios pajamos, kurias turi gauti verslininkas, kad jo kaip verslininko sugebėjimai išsilaikytų tam tikroje veiklos sferoje. Jeigu šis minimalus atlyginimas neužtikrinamas, tai jis pakeis veiklos kryptį ar net taps samdomu darbuotoju.

Ekonominių kaštų sąvoka apima pajamas, kurias verslininkas gautų už savo pareigų atlikimą svetimoje įmonėje, palūkanas už savo kapitalą, jei jis nebūtų naudojamas savam verslui, o būtų paskolintas kitiems. Tam tikro gamybos veiksnio, naudojamo gamyboje, ekonominiai kaštai - tai vertė, kurią galima gauti, panaudojant šį gamybos veiksnį geresniu būdu. Atskiros firmos požiūriu ekonominiai kaštai  - tai tam tikri firmos išmokėjimai arba pajamos, kurias firma turi užtikrinti išteklių savininkui, kad atitraukti šiuos išteklius nuo kitų alternatyvių gamybos variantų. Šie išmokėjimai gali būti:

1.        Eksplicitiniai (išoriniai);

2.        Implicitiniai (vidiniai).

Firmos požiūriu, eksplicitiniai kaštai - tai darbo užmokestis, išlaidos kuro, žaliavų pirkimui. Implicitiniai kaštai - tai pajamos, kurias būtų galima gauti už savų išteklių panaudojimą geriausiu būdu.

Ekonominių kaštų sąvoka naudojama tam, kad įvertinti ne tik tiesiogines pinigines išlaidas, bet ir savų išteklių, už kuriuos nereikėjo mokėti, didžiausią kainą, už kurią savi ištekliai galėjo būti parduoti.