Darbo užmokestis sudaro iki 70% nacionalinių pajamų. Nominalusis darbo užmokestis – piniginis, realusis (w/P) – prekių ir paslaugų kiekis, kurį galima nusipirkti už nominalų darbo užmokestį. Darbo užmokesčio kitimui turi poveikį infliacija.

1. Individualaus ir visuminio darbo pasiūla

Darbo pasiūla priklauso nuo:

1) Esminio skirtumo tarp individualaus darbo pasiūlos ir visuminio darbo pasiūlos. Jei visuminio darbo pasiūlą daugiausiai lemia civilinės darbo jėgos skaičius šalyje, tai individualaus darbo pasiūlą lemia realusis darbo užmokestis. Kainų lygis nekinta.

2) Visuminio darbo pasiūla yra įvairių profesijų, skirtingo išsilavinimo ir kvalifikacijos, skirtingų sugebėjimų darbo pasiūla. Todėl skiriama aukščiausios kvalifikacijos darbo pasiūla ir t.t.

3) Skirtingi individai skirtingai vertina tokias gėrybes, kaip pajamos, už kurias perkamos prekės ir paslaugos, ir laisvalaikį. Todėl turime skirti individualaus darbo pasiūlą ir visuminio darbo pasiūlą.

Individualaus darbo pasiūla: 8 h reikalingos miegui, 16 h žmogus gali dirbti.

Individas, paskirstydamas visą laiką į darbo laiką ir laisvalaikį, lygina gėrybių, kurias gali nusipirkti už dienos darbo užmokestį, ribinį naudingumą ir laisvalaikio ribinį naudingumą. Jei darbo užmokestis mažas, žmogus gali didinti darbo laiką.

Aiškinantis darbo pasiūlą, naudojamas indiferentiškumo kreivių metodas.

m (pinigų kiekis)

|S| = 5 (|S| - nuolydis)

8 10 15 16 laisvalaikis (a)

Valandinis darbo užmokestis – biudžetinės tiesės nuolydis. Jei laisvalaikį sumažina iki 15, užsidirba 5. Biudžeto ribotumą šiuo atveju lemia ribotas laikas.

Didžiausią naudingumą suteikia I3.

Tarkim darbo užmokestis yra 5 Lt, darbo užmokestis dvigubai padidėjo. Dvigubai padidėjus valandiniam darbo užmokesčiui ir nekintant prekių (paslaugų) kainai, individas atsisako dalies laisvalaikio valandų, t.y. keičia jas į darbo laiką, nes valandinis darbo užmokestis yra jo laisvalaikio kaina (alternatyviniai kaštai), kurie didėja didėjant valandiniam darbo užmokesčiui. Tokiu būdu atsiranda teigiamas substitucijos efektas. Substitucijos efektas yra dalies laisvalaikio keitimas į darbo laiką dėl valandinio darbo užmokesčio padidėjimo. Tačiau, sumažėjus laisvalaikiui, padidėja kiekvienos laisvo laiko valandos ribinis naudingumas, o padidėjusio prekių ir paslaugų krepšelio, kurį vartotojas gali nusipirkti už darbo užmokestį, ribinis naudingumas sumažėja. Todėl galima manyti, kad individo preferencijos keisis priešinga linkme, t.y. mažės darbo laikas ir didės laisvalaikis (a). Atsiranda neigiamas pajamų efektas. Pajamų efektas yra, kai dėl valandinio realiojo darbo užmokesčio padidėjimo, individas dalį darbo laiko keičia į laisvalaikį. Pajamų efektas yra neigiamas.

Mikroekonomika

160

1 2 1

4 6 16 a

Asmuo dirba 10 valandų, valandinis darbo užmokestis – 10. Taškas E – atskiro individo darbo pasiūla. Dėl substitucijos efekto jis didina darbo laiką. Naujas darbo pasiūlos taškas – E1. Substitucijos efektas +2 val. Turime neigiamą pajamų efektą –1. Padidėjo vartotojo realiosios pajamos ir gali įsigyti didesnį krepšelį, kurio ribinės pajamos (MR) mažėja, o laisvalaikio ribinės pajamos (MR) didėja. SE = +2, IE = -1, TE = +1 – dirba 11 val.

Pajamų efektas galėjo būti ir didesnis:

Mikroekonomika

E2’

E1 I2

IE > SE, tai priklauso nuo preferencijos, nuo individo turimo turto: E2 – studento, E2’ – turtingo.

Individualaus darbo pasiūlos kreivė:

Mikroekonomika m

a* 16 a

(gali būti ir darbo pasiūla)

Grynasis pajamų efektas: biudžetinė tiesė pasislinks į viršų,, nes ribotas laiko intervalas. Asmuo naujame taške, šiuo atveju darbo pasiūla mažėja (grynasis pajamų efektas – neigiamas).

Mikroekonomika m

a1a0 a

Pradinė pusiausvyra – taške E0. Padidėjo darbo užmokestis. Substitucijos efektas: naujas pusiausvyros taškas E1 – darbo pasiūla padidėjo. Laisvalaikio paklausos kreivė:

Mikroekonomika w

Darbo pasiūlos kreivė:

w SL

Mikroekonomika

L1 L2 a Abiem atvejais SE > IE.

Kai IE > SE:

Mikroekonomika w w w

15 15

10 10

a1 a2 a a L2 L1 L

padidėjo laisvalaikio kiekis laisvalaikio paklausos kreivė laisvalaikio pasiūlos kreivė

Individualaus darbo pasiūlos kreivė: (grįžtamoji darbo pasiūlos kreivė)

Mikroekonomika w

L (darbo valandų kiekis)

Kyla iki tam tikro pajamų (darbo užmokesčio) lygio (didinant darbo užmokestį), pasiekiame tokį lygį, kai labiau vertiname laisvalaikį.

Dažnai tokia kreivė naudojama aiškinant ir visuminio darbo pasiūlą.

Visuminio darbo pasiūla:

1) Būtina skirti trumpojo ir ilgojo laikotarpio darbo pasiūlą. Trumpojo laikotarpio visuminio darbo pasiūla labiau elastinga darbo užmokesčiui (jeigu valandinis darbo užmokestis didėja, tai ir darbo kiekis didėja). Ilgo laikotarpio visuminio darbo pasiūla yra apytikriai lygi šalies civilinės darbo jėgos skaičiui. Todėl ilgojo laikotarpio visuminio darbo pasiūlos kreivė santykinai neelastinga darbo užmokesčiui:

w/P

LRSL SRSL

Iš darbo jėgos reikia minusuoti natūralų darbo lygį (žmonės yra tarp darbų ir struktūrinis nedarbas – kai keičiasi ekonomikos struktūra) ir tuos, kurie nebeieško darbo, bet ilgai ieškojo.

2) Visuminį darbą sudaro įvairių profesijų, skirtingų kvalifikacijų ir sugebėjimų darbas. Todėl sunku nubrėžti vieną visuminio darbo pasiūlos kreivę. Dažnai braižoma aukščiausios kvalifikacijos darbo pasiūlos kreivė:

Mikroekonomika w/P

Sp Sq Sn

Qp Qq Qn L Sq – kvalifikuotų darbininkų pasiūla, Sn – nekvalifikuotų darbininkų pasiūla.

Realaus darbo užmokesčio veiksniai:

Realus darbo užmokestis priklauso nuo darbo produktyvumo, kvalifikacijos, atsakomybės ir t.t. Atsakant į šį klausimą, reikia nagrinėti darbo pasiūlą.

Darbo užmokestis ir darbo produktyvumas:

w/P S1

Mikroekonomika S2

w1/P0

w2/P0 MRP2 (D2)

MRP1 (D1)

Nusistovi tam tikras w0/P0. Darbo ribinis pajamų produktas priklauso nuo darbo ribinio natūrinio produkto ir nuo produkcijos (šiuo atveju kainos fiksuotos). Jei darbo produktyvumas didėja, turi padidėti darbo ribinis pajamų produktas (darbo ribinis natūrinis produktas irgi didėja). Darbo užmokestis taip pat didėja.

Jei produktyvumas didėja, turi didėti pasiūla. Jei mažėja kainos, mažėja ir ribinis pajamų produktas. Kainos gali mažėti tiek, kad ribinis pajamų produktas nedidėtų ir darbo užmokesčio bei kainos santykis nekistų.

2. Darbo užmokesčio esmė (savarankiškai):

1) nominalusis ir realusis darbo užmokestis;

2) darbo užmokestis kaip darbo kaina;

3) realusis darbo užmokestis ir darbo našumas.

3. Darbo užmokesčio diferenciacija ir veiksniai (kvalifikacija, darbo sąlygos, atsakomybė, monopolizacija) (savarankiškai)

4. Darbo rinkos struktūros

4.1. Konkurencinė darbo rinka

Konkurencinė darbo rinka yra tada, kai dirbantieji ar ieškantys darbo konkuruoja tarpusavyje, kiekvienas iš jų turi tiesioginius su darbdaviais arba jų atstovais. Darbo užmokesčio lygis bei užimtumas priklauso ne vien tik nuo darbo rinkos ypatybių, bet ir nuo prekių ir paslaugų rinkos struktūros. Skiriami 2 deriniai:

1) konkurencinė darbo rinka ir tobulos konkurencijos prekių ir paslaugų rinka;

2) konkurencinė darbo rinka ir netobulos konkurencijos prekių ir paslaugų rinka.

Konkurencinė darbo rinka ir tobulos konkurencijos prekių ir paslaugų rinka:

esant konkurencinei darbo rinkai darbo užmokesčio lygį lemia darbo paklausos ir pasiūlos pusiausvyra. MRP = MC = w (VMPL = w = MCL) užtikrinama, kai firma maksimizuoja pelną. Firma samdo tokį darbuotojų skaičių, kad paskutinio darbuotojo darbo ribinio pajamų produkto (MRPL) vertė būtų lygi rinkos darbo užmokesčiui.

Mikroekonomika

(a) – atskira firma darbo užmokesčio gavėja (darbo kainos gavėja);

wC – darbo užmokestis konkurencinėje darbo rinkoje.

Kaina, už kurią kiekvienas individualus darbuotojas sutinka dirbti, vadinama transferine kaina (transferiniu uždarbiu). (b) dalyje transferinis užmokestis lygus SOMCLC. Tačiau visi vienodos kvalifikacijos darbuotojai gauna wC. SNwcC – ekonominė renta (tie, kurie nenori w < wC). Gamybos veiksnių rinkoje ekonominė renta yra skirtumas tarp gamybos veiksnių rinkos kainos ir minimalios sumos, kuri turi būti išleista perkant tam tikrą gamybos veiksnį.

Konkurencinė darbo rinka ir netobulos konkurencijos prekių ir paslaugų rinka:

VMPL = MPPL * PX

MRPL = MPPL * MR

Konkurencinės darbo rinkos pusiausvyros taškas yra darbo pasiūlos ir darbo ribinio pajamų produkto (darbo paklausos) kreivių susikirtimo taškas.

w Lm – netobulos konkurencijos rinkoje;

wC > wm Þ LC > Lm

Netobulos konkurencijos rinkoje: darbo užmokestis mažėja ir Lm mažėja. Tai monopolinės galios pasekmė.

4.2 Monopsonija

1) Vienintelis pirkėjas. Darbo rinka – konkurencinė firma. Monopsonija, pirkdama didesnį darbo kiekį turi didinti darbo užmokestį, tai rodo teigiamą nuolydį turinti pasiūlos kreivė. Be to, monopsonisto darbo pirkimo ribiniai kaštai didėja greičiau nei darbo užmokestis. Todėl darbo ribinių kaštų kreivė yra virš darbo pasiūlos kreivės.

MCL > w.

Monopsonija pasirinks tašką M, kur MCL = VMPL. Monopsonisto mokamas darbo užmokestis lygus B. Monopsonijos wM < VMPL. Monopsonistas pasisavina VMPL vertę, kuri lygi SEMAB.

SDAMC – ekonominis efektas, kuris prarandamas dėl monopsonijos galios.

2) Darbo rinka – monopsonija, prekių ir paslaugų rinka – monopolija (netobula konkurencija).

MCL

Pusiausvyra nustatoma taške A. Darbo užmokestis – wM. Kiekis lygus LM. L1 ir w1 būtų monopolija prekių ir paslaugų rinkoje ir konkurencija darbo rinkoje.

Monopsonija pasisavina MRPL dalį, kuri lygi Sw2ABwM. Dar mažesnis darbo užmokestis ir užimtumas.

4.3 Monopolinė darbo rinka

Kai yra darbo sąjungos, kurios sudaro kolektyvines sutartis su darbdaviais ir įgyja monopolinę galią darbo rinkoje. Jos paprastai organizuojasi arba kaip profesinės sąjungos, arba kaip šakos sąjungos. Darbo sąjungų derybų su darbdaviais (jų atstovais) procesas vadinamas kolektyvinėmis derybomis. Jų dėka sudaroma kolektyvinė darbo sutartis tam tikram laikotarpiui. Joje numatomas darbo užmokesčio lygis, jo indeksavimas, atsižvelgiant į darbo našumo didėjimą bei infliacijos tempus, darbo laiko trukmė, darbo sąlygos ir pan. Tokiu atveju, parduodant darbo paslaugas darbo sąjungos įgyja monopolinę galią: gali kontroliuoti darbo užmokestį ir užimtumą.

Mikroekonomika SL rodo, kokį darbo kiekį siūlytų profsąjungos nariai, jeigu profsąjungos neturėtų monopolinės galios. DL rodo paklausą be monopsoninės galios, tai bendra konkuruojančių darbo rinkoje firmų paklausa.

Darbo sąjungos, kaip darbo paslaugų pardavėjas – monopolistas, maksimizuoja darbo užmokesčio lygį, o kartu ir rentą (r), jei pasirinks darbo užmokestį bei užimtumą pagal tašką M, kur darbo sąjungų ribinių pajamų kreivė susikerta su pasiūlos kreive. Darbo sąjungų MR4 yra darbo užmokesčio fondo pokytis padidėjus dirbančiųjų skaičiui vienu vienetu. Dažnai darbo sąjungos gali siekti maksimizuoti bendrą darbo užmokesčio fondą (MR4 (DE = 1) = 0 Þ darbo užmokesčio fondas didžiausias = SOw2BL2). Išimtiniais atvejais, kai darbo sąjungų dalis narių yra bedarbiai, jos gali siekti, kad užimtumas būtų nemažesnis, kaip konkurencinėje darbo rinkoje (wC, L0).

4.4 Abipusė monopolija

Tai kraštutinė darbo rinkos struktūra, kai vienintelis darbo pardavėjas (darbo sąjunga) susiduria su vieninteliu darbo pirkėju.

Mikroekonomika

Kraštutiniai darbo užmokesčio lygiai w1 ir w5. w1 bandytų nustatyti darbo sąjungos, w5 – monopsonija.

Realus darbo užmokestis priklausys nuo to, kas turi rinkos galią. Darbo sąjunga nustatys L1 pagal M tašką ir w1. Monopsonija: L2, w5. Taške E (darbo sąjunga) maksimalus darbo užmokestis. Jei nori padidinti darbo kiekį, pasirinks L4 ir w4 (priklausomai nuo darbo sąjungos tikslų).

5. Darbo užmokesčio reguliavimas

Konkurencija

Mikroekonomika Jei nėra darbo sąjungų, darbuotojai negali reguliuoti kainos. Darbo paklausa mažėja, todėl mažėja ir darbo užmokestis. Todėl vyriausybė nustato minimalų darbo užmokestį, kuris yra aukštesnis nei konkurencinės darbo rinkos pusiausvyros darbo užmokestis.

Tarkime, sumažėja nekvalifikuoto darbo paklausa (D1 ® D2). Jei vyriausybė nesikištų, tai darbo užmokestis būtų w0. Tačiau vyriausybė nustato darbo užmokestį w1 Þ darbo paklausos apimtis sumažėja. Susidaro nedarbas, jo dydis: L2-L1. Jei vyriausybė nesikištų, nedarbas būtų: L2 – L0. Dalies darbuotojų nauda padidės, o dalies sumažės. L1 darbuotojų laimėjimas – plotas 1. Tačiau jei vyriausybė nesikištų tarp L0 ir L1 nuostolis: plotas 2 + plotas 3.

Monopsonija

Monopsonija pasirenka wM ir LM. Vyriausybė nustato wC. Darbo užmokestis didėja, todėl didėja ir darbuotojų skaičius. 1 + 2 + 3 – darbo užmokesčio apimties laimėjimas. Didėjant darbo užmokesčiui, monopsonija perka daugiau darbo. Ji darbo užmokestį gali padidinti, nes yra didelis skirtumas tarp ribinio pajamų produkto ir darbo užmokesčio. Atitinkamai padidės darbo pasiūla.

Palūkanos, renta ir pelnas

Palūkanas atneša skolinamasis kapitalas. Rinka, kurioje vyksta skolinimas (susitinka paskolų tiekėjai su tais, kuriems reikalingas finansinis kapitalas ūkinei veiklai organizuoti ar plėsti) yra vadinama skolinamojo kapitalo (kreditų) rinka. Pinigai firmoms gali būti skolinami 2 būdais:

· perkant firmos obligacijas;

· skolinant pinigus bankui, kuris savo ruožtu skolina juos firmoms.

Kita kapitalo teikiama pajamų forma yra pelnas. Jį gauna realaus kapitalo savininkai, betarpiškai dalyvaujantys ūkinėje veikloje. Pelnas – atlyginimas už verslumą.

Renta – tai žemės ir natūralių išteklių savininkų pajamos.

(Pelnas ir renta savarankiškai):

1. Žemės ir natūralių išteklių rinka

2. Gryna ekonominė renta. Jos kapitalizacija

3. Rentos teorija ir žemės mokestis (kuo didesnė renta, tuo didesnė kaina)

4. Kitų gamybos veiksnių ekonominė renta

5. Verslumas ir pelnas

Ekonomikos teorijoje rentos sąvoka nagrinėjama plačiąja ir siaurąja prasme. Pvz., gamybos veiksnių rinkoje ekonominė renta – skirtumas tarp gamybos veiksnio rinkos kainos ir minimalios sumos, kuri turi būti išleista perkant šį gamybos veiksnį.

Ekonominė renta – tai gamybos veiksnio teikiamų pajamų ir jo reprodukcijos sąnaudų skirtumas, susidarantis visuomet, kai gamybos veiksnio pajamos viršija sąnaudas, būtinas tolesniam jo funkcionavimui.

Siaurąja prasme: ekonominė renta – tai žemės, kaip gamybos veiksnio, renta. Ekonominė renta šiuo atveju atsiranda todėl, kad žemės ir natūralių išteklių pasiūla yra absoliučiai ribota.

1. Palūkanos, kaip skolinamojo kapitalo pajamos

Palūkanos yra mokėjimas už naudojimąsi skolintu kapitalu. Palūkanų sumos ir paskolos santykis, išreikštas procentais, vadinamas palūkanų norma. Pvz., 432 2880

Страницы: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13