Ilgo laikotarpio pusiausvyra, kai visos firmos gauna normalųjį pelną, yra stabilesnė nei trumpo laikotarpio, nes naujos firmos neturi stimulo įeiti į šaką, o veikiančios – išeiti iš šakos. Pusiausvyra nusistovi, kai firmos gauna normalųjį pelną: ATC = P.

Mikroekonomika Paklausos kreivė gali pasislinkti į kairę, vidutiniai bendrieji kaštai padidėti. Firmos gauna nuostolius. Išeina iš šakos. Viskas vyksta, kol gaunamas normalusis pelnas.

Q1 – nuostoliai: P < ATC;

Q2 – nuostoliai: P < ATC.

4. Monopolinės konkurencijos rinka ir ekonominis efektyvumas

Mikroekonomika

Tam, kad įvertinti efektyvumą, reikia monopolinės konkurencijos rinką palyginti su tobulos konkurencijos ir monopoline rinka.

Ribinių kaštų ir vidutinių bendrųjų kaštų kreivės vienodos.

Q1 ir Q2 optimalios apimtys (pusiausvyros apimtys).

Skirtumai:

1) Taškas A yra į kairę nuo vidutinių bendrųjų kaštų minimumo: pusiausvyros apimtis gaminama ne vidutinių bendrųjų kaštų minimumo taške (monopolinė konkurencija) Þ neužtikrinamas technologinis efektyvumas.

2) Monopolinė konkurencija turi poveikį išteklių alokacijai (grafike ištekliai paskirstyti neefektyviai).

3) Gaminant mažesnį produkcijos kiekį, monopolinės konkurencijos rinka parduoda jį aukštesne kaina: P1 > P2.

4) Monopolinės konkurencijos rinkoje prarandamas naudos perteklius. Bendra nuostolių apimtis: SDAMB.

Monopolinei konkurencijai būdingas statinis neefektyvumas.

Monopolinės konkurencijos privalumai:

1) prekių ir paslaugų įvairovė;

2) substitutų buvimas;

3) galimybė pasirinkti prekes ir paslaugas pagal skonį ir pajamas (pranašesnė už tobulos konkurencijos rinką);

4) galimybė gauti ekonominį pelną trumpo laikotarpio sąlygomis (žymiai didesnė nei tobulos konkurencijos rinkoje) skatina firmas mažinti vidutinius bendruosius kaštus, diegti technologines naujoves, įsisavinti naujų, kokybiškesnių prekių gamybą.

Monopolinei konkurencijai būdingas dinaminis efektyvumas. Pranašesnė už tobulos konkurencijos rinką.

Monopolinės konkurencijos ir monopolijos palyginimas:

Skirtumai:

1) monopolinės konkurencijos paklausos kreivė yra elastingesnė nei grynosios monopolijos. Monopolinė kaina dar aukštesnė nei monopolinės konkurencijos.

2) Monopolinės konkurencijos firmos kaina lygi vidutiniams bendriesiems kaštams ilgo laikotarpio sąlygomis. Grynosios monopolijos atveju kaina aukštesnė už vidutinius bendruosius kaštus.

5. Reklamos vaidmuo

Pagrindinė reklamos naudojimo priežastis – diferencijuotos prekės. Reklama informuoja vartotojus apie diferencijuotų prekių ir paslaugų savybes, kainas, privalumus ir adresą. Reklama sudaro sąlygas pritraukti pirkėjų. Ji didina gamintojo vidutinius bendruosius kaštus, padidina paklausą.

Reklamos poveikis monopolinės konkurencijos rinkos pusiausvyrai:

Mikroekonomika

Elastingumas priklauso nuo prekių substitutų ir pan.

6. Oligopolija ir jos bruožai

Oligopolija – tokia rinka, kurioje dominuoja keletas stambių pardavėjų, kurių elgsena determinuoja tarpusavio priklausomybę nustatant kainas ir rinkos galią. Kuriai rinkai priklauso, sprendžiama pagal gamybos koncentracijos laipsnį. Jį matuoja, naudojant Herfindahl – Hirschman indeksą (HHI). Šis indeksas – kiekvienos firmos rinkos procentinės dalies kvadratų suma.

Jei dominuoja viena firma:

HHI = 1002 = 10.000 (maksimalus dydis).

Jei 100 firmų ir turi po 1%:

HHI = 12 + 12 + … +12 = 100 – tobulos konkurencijos atvejis.

Ekonomistai susitaria, kad, jeigu 4 šakos firmos kontroliuoja daugiau nei 40% šakos gamybos apimties, tai tokią šaką galima pavadinti oligopolija, jei mažiau – monopoline konkurencija.

Šiuo indeksu labai sunku apibrėžti tam tikrą šaką (pvz., gėrimų (alkoholinių) reikia įtraukti ar ne).

Oligopolijos formos:

1. Stabili (tvirta) oligopolija: 4 firmos kontroliuoja 60 – 100% rinkos dalies. Tokiu atveju rinka yra stabili, sunkus naujų firmų įėjimas, aukštas tarpusavio priklausomybės laipsnis, gauna ekonominį pelną.

2. Laisva (netvirta) oligopolija: 4 firmos kontroliuoja mažiau nei 50%, bei daugiau nei 40% rinkos dalies. Mažesnis stabilumas, lengvesnis įėjimas, silpnesnė priklausomybė, mažesnis ekonominis pelnas.

3. Dominuojanti firma: vienos firmos rinkos dalis sudaro 50 – 90%. Firma neturi artimų konkurentų, labai sunkus įėjimas, griežta kainų kontrolė.

4. Duopolija: 2 firmos kontroliuoja visą produkcijos pasiūlą. Aukštas stabilumas, vengia kainų konkurencijos, labai aukšti barjerai, gauna ekonominį pelną.

Diferencijuotos oligopolijos – gamina diferencijuotą produkciją ir nediferencijuotos oligopolijos. Dauguma gamina diferencijuotą produkciją. Lietuvoje taip pat vyrauja oligopolija.

Oligopolijos bruožai:

1. tarpusavio priklausomybė tarp atskirų oligopolijos firmų;

2. masto ekonomija: rinkos paklausa patenkinama esant minimaliems vidutiniams bendriesiems kaštams;

3. oligopolijos vengia kainų konkurencijos;

4. oligopolijoms būdinga pagunda suokalbiams, kurie yra draudžiami;

5. oligopolijos kartais siekia susijungti ir sudaryti daugiagamyklinę monopoliją.

7. Įėjimo į oligopolinę rinką barjerai

Oligopolijos stengiasi palaikyti aukštus barjerus. Yra natūralūs barjerai sąlygojami masto ekonomijos:

1) Mikroekonomika kaina kaina

P1 ATC ATC

D Dn

Q0 Q1 kiekis kiekis

Funkcionuojančios oligopolijos grafikas Nauja firma

Kai kaina P0, veikianti firma gauna ekonominį pelną. Jei kaina būtų P2, didesnė už P0, nauja firma galėtų gauti ekonominį pelną, bet oligopolinė kaina lygi P0. Oligopolija trumpu laikotarpiu gali sumažinti kainą iki P1. Nauja firma patiria nuostolius.

Sumažėjusi paklausa, kaip įėjimo į rinką barjeras, nes Dn<D.

2) Mikroekonomika kaina

P1 B

ATCn

P2 ATC

Kiekis

Naujos firmos vidutiniai bendrieji kaštai didesni. Jei kaina būtų P0, abi firmos galėtų funkcionuoti. Veikianti firma gali mažinti kainą kol nauja firma turės nuostolius.

3) didelio finansinio kapitalo poreikis;

4) produkcijos diferencijavimas;

5) diferencijuotų oligopolinių firmų produktai dažniausiai labai sudėtingi technologijos požiūriu.

Oligopolinių firmų elgsenos modeliai

1. Laužta paklausos kreivė ir nelanksti kaina

2. Suokalbiai dėl kainų ir gamybos apimties

3. Kainų lyderė

4. A.Cournot modelis (duopolija)

5. Stackelberg modelis (duopolija)

6. Lošimų teorija (savarankiškai)

7. Oligopolijų kainodaros praktika

8. Oligopolinės rinkos struktūros efektyvumas

1. Laužta paklausos kreivė ir nelanksti kaina

Mikroekonomika kaina kaina

MC2

A MC1

P1 E E

P2 B A

Df E1 Df

Dr E2 Dr

B MRf

Q1Q2Q3 kiekis Q1 MRr kiekis

Df – oligopolinės firmos paklausos kreivė, kai kitos firmos nereaguoja į šios firmos kainos pokytį;

Dr – oligopolinės firmos paklausos kreivė, kai kitos firmos reaguoja į šios firmos kainos pokytį.

Kaina P1, pusiausvyros kiekis Q1. Atskira firma gali mažinti kainą nuo P1 iki P2. Kitos firmos turi irgi sumažinti kainą, nes praras savo pirkėjus. Jei firmos nereaguotų, parduotų Q3, tačiau jos reaguoja ir kiekis padidėja labai nežymiai nuo Q1 iki Q2. Paklausos kreivė tampa neelastinga. Jei firma kainą padidintų, kitos firmos nieko nedarytų, nes pritrauktų pirkėjus sau.

Firmos paklausos kreivė yra laužtos formos ir susideda iš Df dalies, kai kitos firmos nereaguoja ir apatinės Dr dalies, kai kitos firmos reaguoja.

Išvados:

kainų konkurencija nenaudinga visoms oligopolinėms firmoms. Geriausia P1, Q1. Kaina P1 yra nelanksti (lipni) kaina.

Nuo E ribinių pajamų kreivė – MRr. Yra tarpas tarp E1 ir E2. Ribinės pajamos santykinai elastingos ir dvigubai mažesnės. Keičiasi paklausos elastingumas ir ribinės pajamos mažėja. MRr kreivė susideda iš trijų dalių: AE1, E1E2, E2B, nes paklausos kreivė laužta. Tokios formos ribinių pajamų kreivė lemia tai, kad nepriklausomai nuo ribinių kaštų kitimo, oligopolija dažniausiai nekeičia savo pradinės apimties bei kainos. Modelis aiškina, kodėl oligopolija nekeičia kainos ir kiekio, bet neaiškina, kaip nusistovi P1 ir Q1.

2. Suokalbiai dėl kainų ir gamybos apimties

Jei dėl kainos ir kiekio susitaria visos šakos firmos, susidaro kartelis, kuris funkcionuoja kaip monopolija. Kuo firmų mažiau, tuo lengviau susitarti.

kaina

P0 A MC

ATC

C B

Q0 kiekis

Ekonominis pelnas lygus SP0ABC. Dažniausiai į kartelį įeina ne visos firmos, o tik kelios didžiausios, kurios turi žemesnius ribinius kaštus. Pvz., OPEC (nafta), CIPEC (varis).

kaina

MCC – kitų firmų pasiūla

MCOPEC

P1 C B

MROPEC,d DOPEC,d

QC QOPEC,d QT kiekis

QC + QOPEC = QT

QC = QT – QOPEC. OPEC nustato P1, kitos firmos turi prisitaikyti prie šios kainos, jos nustato kiekį QC. Konkuruojančios firmos gamina mažiau. Bendras kiekis QT. d – dominuojanti.

3. Kainų lyderė

kai viena firma vyrauja šakoje. 2 modeliai:

1) Barometrinė (signalizuojanti) firma: kai firmos tarpusavyje negali susitarti. Jei viena iš firmų pakeltų kainą ir kitos pakeltų, gautų didesnį ekonominį pelną (firma gali skelbti naują kainą). Firma nebūtinai stambiausia.

2) Dominuojanti firma (tinka 2 grafikas): firma stambiausia, minimalūs vidutiniai bendrieji kaštai. Ji nustato tokią kainą, kad gautų maksimalų pelną. Ji randa gamybos apimtį pagal MR = MC taisyklę. Kitos firmos nustato savo gamybos apimtį pagal MR = MC taisyklę. Bendra apimtis: QT = QC + Qd.

Skirtumai tarp barometrinės firmos, dominuojančios firmos ir kartelio:

kartelis nustato kvotas bei kainas visoms į jį įeinančioms firmoms. Kainų lyderė arba gali kainą paskelbti, arba ją nustato, kiti turi prisitaikyti.

4. A.Cournot modelis (duopolija)

A.Cournot savo modelį sukūrė 1838 m. Sąlygos:

· tai duopolija;

· tarp firmų nėra susitarimo;

· nėra firmos lyderės;

· abi firmos gamina homogenišką produkciją;

· abi firmos tuo pačiu laiku nustato gamybos apimtį.

Pagrindinė prielaida: pirma firma pasirenka Y1 gamybos apimtį, jei antros firmos gamybos apimtis nekinta (Y2’). Ir atvirkščiai.

A.Cournot naudoja vienodo pelno kreives ir reakcijos funkcijas (kreives). Esant duopolijai kiekvienos firmos pelnas priklauso nuo konkurento pasirinktos gamybos apimties, nes ir kainos priklauso nuo abiejų firmų gamybos apimties.

Y2 Y2

π11>π12>π13

π21

π22

π23

π13π12 π11 M1 Y1 Y1

Vienodo pelno kreivių esminė savybė yra ta, kad kuo toliau jos nutolusios nuo atitinkamos koordinačių ašies, tuo mažesnį pelną jos rodo (susikirtimo taškai ne max). Tiesė, kuri jungia taškus – firmos reakcijos kreivė. Pelnas M1 ir M2 taškuose maksimalus. Pirmam grafike nieko negamina Y2, o antram – Y1 (M1 ir M2 – firma yra monopolistė). Pelnas mažėja, nes mažėja kiekis (kažkiek gamina ir antra firma).

1) Y2 2) Y2

π21 π22 π2*

I f.r.k. I f.r.k.

Y24 E4

Y23 E3 II f.r.k.

E2 C

Y22 Y2* π2’

Y21 E1 π12 Y22 f

π11 E2 E1

Y21 π1’ b a

II f.r.k.

Y14Y13 Y12Y11 Y1 Y1* Y12 Y11 Y1

1) grafikas: vienos firmos apimtis priklauso nuo kitos. Antra firma pasirenka Y21, pirma firma pasirinks Y11 (Y21 yra liestinė Y11). Tiesės, jungiančios susikirtimo taškus, - firmų reakcijos kreivės. Taškuose E1, E2, E3, E4 gauna maksimalų pelną.

2) grafikas: vaizduoja, kaip nusistovi A.Cournot pusiausvyra (taškas C). Antra firma gamina Y21, pagal firmos reakcijos kreivę pirma firma turi gaminti b (Y12) ir t.t., kol firma nepasieks pusiausvyros taške C (firma keičia savo gamybos apimtį (laipsniškai) priklausomai nuo kitos firmos pasirinktos gamybos apimties). Pusiausvyros taško padėtis priklauso nuo reakcijos kreivių nuolydžio. Taške C neužtikrinamas visos duopolijos maksimalus pelnas. Taškai E1 ir E2 (π1’, π2’) gali būti tik jei firmos susitartų (kiekviena firma galėtų padidinti savo pelną). Toks susitarimas įmanomas tik tuo atveju, jeigu bendras pelnas pasidalijamas tarp abiejų firmų. Kreivė, jungianti E1 ir E2 – kontraktų kreivė (pagal ją sudaro susitarimus). Tačiau tokie susitarimai nėra stabilūs, nes bet kuri firma gali pažeisti susitarimą padidindama gamybos apimtį.

f.r.k.

M1 f.r.k. Kontraktų kreivė turi sujungti M1 ir M2 (maksimalus pelnas, firmos monopolistės).

5. Stakelberg modelis (duopolija)

Modelis sukurtas 1934 m. Sąlyga: viena firma yra gamybos apimties lyderė (tarkime, pirma). Pirma firma siekia pasirinkti gamybos apimtį, kuri užtikrintų kuo didesnį pelną, o antra firma yra pasekėja, kuri priima pirmos firmos gamybos apimtį kaip duotą ir ieško optimalios gamybos apimties pagal savo reakcijos kreivę.

I f.r.k.

π2S

Y2C

π1S

π11

II f.r.k.

Y1C Y1S Y1

Pirmos firmos gamybos apimtis didesnė nei antros. Pirma firma nustato Y1S, kur yra antros firmos reakcijos kreivė, Y1S>Y2S. Pelnas taip pat didesnis. Taškas S – pusiausvyros taškas, rodo didesnę apimtį ir didesnį pelną (π1S>π2S). Taške S bendrasis maksimalus pelnas neužtikrinamas. Susitarimų tarp tokių firmų nebūna.

6. Lošimų teorija (savarankiškai)

7. Oligopolijų kainodaros praktika

Oligopolinės firmos gamina daug skirtingų produktų, labai sunku nustatyti paklausą, ribines pajamas. Todėl dažnai skaičiuojami vidutiniai bendrieji kaštai. Šios oligopolinės firmos naudoja paprastesnį kainodaros metodą – kaštai + (vidutiniai kaštai + pelnas): paprastai prie produkcijos vieneto kaštų prideda tam tikrą pelną, kuris paprastai yra 50% nuo vidutinių bendrųjų kaštų (apie 30% sudaro korporacijos pelno mokestis, toliau įeina išmokami dividendai, kad padengtų palūkanas, be to, oligopolijos turi nepaskirstyto pelno, lieka kažkoks procentas, kuris ir sudaro oligopolinės firmos pelną). Oligopolijos naudoja lanksčią kaštai + kainodarą, kai gali pakeisti priedą prie vidutinių bendrųjų kaštų.

8. Oligopolinės rinkos struktūros efektyvumas

Diskriminacija kainomis:

Antro laipsnio:

Mikroekonomika $/Q

Страницы: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13